Iki šiol darbo, visi, be išimties, amerikiečio Mark Nelson (Pan American) albumai buvo vieni mėgstamiausių mano leidinių. Quiet City, The River Made No Sound, 360 Business/360 Bypass bei debiutinis Pan*American buvo išties kažkas neapčiuopiamo ir neatkartoto kitur. Iki šiol.

Šiandien mano grotuve – naujausias (jau net penktasis) amerikiečio darbas For Waiting, For Chasing. Atlikėjas neslėpdamas nieko nuo klausytojo prisipažino, kad didžiausios įtakos šiam darbui turėjo besilaukianti žmona ir pilve besimezgantį gyvybė. Jau vien tai intrigavo, nes albumai turintys kažkokią atvirą idėją būną reti, o turintys tokią pakankamai originalią ir įdomią – beveik unikalūs.

Taigi, nuo pat pirmų minučių For Waiting, For Chasing aš išgirstu žadėtas ultragarso aparato skleidžiamus būsimo beibio širdies tvinksėjimus - tiksliau viso to Pan American interpretacijas. Išgirstu net kompoziciją, kuri dedikuota konkrečiam gydytojui. Visa tai atrodo taip intymų ir atvira, tačiau juk tai nei kiek nekeičia muzikinio turinio, ar ne?

Akivaizdu - tai pats sudėtingiausias ir tamsiausias Mark Nelson albumas, tik nesuprantu kodėl? Negi tik tokias emocijas sukėlė – džiugesio akimirkos? Na, net nežinau, aš tikėjausi kažko šviesesnio ir švelnesnio. Juk gimsta vaikas. Deja, šį kartą minimal ramybę pakeitė, gana irzlus eksperimentinis ambientas, kuris šiek tiek net siutina, kadangi eina ne į širdį, bet į smegenis.

Ir kaip benorėčiau aš girti naujausią Pan American įrašą turiu prisipažinti po beprotiškai-nuostabiai-užgožiančio-visus-kitus-įrašus Quiet City šis mane šiek tiek nuvylė. Tačiau, tai tikrai nėra blogas albumas, tai tikrai nėra kažkas kas man neteiktų malonumo. Markui visad pavyksta kurti garsus, kurie sukrečia ir kuriems bet kokiu atveju negali būti abejingas. For Waiting, For Chasing nėra išimtis, visgi...

...šįkart tai pernelyg eksperimentiška.