Mano rankose gegužės mėnesį !K7 leible pasirodysiantis penkis metus lauktas naujausias pono Herbert albumas Scale. Herberto sugrįžimas buvo tikrai lauktas, ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Tiesa, dar pernai klausėmės prieštaringai įvertintą jo Plat Du Jour, tačiau tas albumas buvo išleistas po Matthew Herbert vardu – o tai juk du skirtingi dalykai.

Paskutinį kartą po Herbert pseudonimu sukurtą muziką girdėjome 2001-ais metais, kuomet buvo išleistas kultinis, iki šiol nepralenktas deep house albumas Bodily Functions. Šis įrašas mane, kaip ir visus kitus, tiesiog pakerėjo. Šimtai tūkstančiai albumo gerbėjų tebesiklauso šio CD, nes šiandien jis tebeskamba novatoriškai, įdomiai ir tebėra kažkas neapčiuopiamai gražaus.

Naujausiame albume vėl galime girdėti beprotiškai erotišką Dani Siciliano vokalą, tačiau jau nuo pat pirmojo kūrinio Scale suprantu, kad bent jau man jis nesugebės pateisinti tų beprotiškų lūkesčių, kurie buvo sudėti. Penkis metus pasaulis laukė, kad Herbert bent jau pabandytų aplenkti Bodily Functions. Tiesa, tie lūkesčiai mažų mažiausiai naivūs ir absurdiški, tačiau aš, kaip ir daugelis kitų, visgi laukiau stebuklo.

Nors naujausiame albume Herbert praktiškai nepakito (tarkim kompozicijos Those Feelings bei Down neleis suabejoti, ką dabar klausai) Scale man labiau primena ne Bodily Functions, o pernai metais jo prodiusuota Moloko vokalistės Róisín Murphy albumą Ruby Blue. Kuris taip pat buvo nuostabus. Galbūt šiek tai daugiau modernaus pop ale naujausias Prince albumas 3121 (dainos The Movers And The Shakers bei Something Isn't Right), tačiau toliau vėl gražus deep house, disco (Moving Like A Rain bei Harmonise), plius senosios mokyklos funky jazz (We're In Love ir Birds Of A Feather) ir t.t.

Taigi, nors Scale ir neperspjauna jo 2001-ųjų netikėtumo, vis vien tikrai išsiskiria ir skamba įdomiai – galbūt to ir užtenka? Man – tai taip, o tau? Iki pilnos laimės trūksta tik daugiau tokių dainų, kaip Those Feelings.