Naujas pilietis City Centre Offices grožio respublikoje? Ir taip, ir ne. Swod - tai Oliver Doerell ir Stephan Wöhrmann projektas. Vardai nėra labai iškalbingi todėl gal bus šiek tiek aiškiau, jei pasakysiu, jog Oliveris yra Dictaphone projekto, kuris šiame leible jau yra išleidęs vieną EP ir albumą, narys. Vis dėl, to ši muzika yra kiek kitokių spalvų, ir man asmeniškai labiau primena Porn Sword Tobacco idėjas.

Jeigu kas nors mane prikeltų naktį ir lieptų vienu sakiniu apibūdinti šį albumą, sakyčiau "velniškai delikačiai bėgiojantys pianinass su žiupsneliu įdomių elektroninių traškesių prieskoniu".

Bendra albumo idėja nėra visiškai nauja - garso takelis primirštam filmui. Galbūt dėl to jis yra toks pakankamai vienodas, toks hipnotizuojantis. Gal todėl jo kuriama nuotaika yra tokia nenusakoma ir besikeičianti. Gal todėl klausantis švelnaus, tarsi basomis kojomis per ledą bėgančio pianino, prieš akis iškyla vaizdai, o įvairūs traškesiai ir balsai - tai tarsi tramplynas fantazijai. Begančio upelio vaizdas pasipildo traškančiu sniegu, apsnigtai lapais, šaltu vėju ir susigūžusiais žmonėmis. Tarsi senas juodai baltas filmas. Išties keista įsijausti į tokias vizijas per beprotišką vasarišką karštį. Tikra muzikinė magija.

Šio darbo tikrai nepavadintum lėkštu ir paprastu. Jam reikės tikrai ne vienos perklausos, tačiau tokie kūriniai kaip Fugitif arba Gehen yra tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio - įtraukia ir nepaleidžia. Nuoširdžios ovacijos. Tačiau albumo monotonija tarsi sukausto klausytoją, įspraudžia į pakankamai siaurus rėmus. Tai trikdo.

Darosi įdomu, pagalvojus kaip visa tai atrodytų, jeigu albumas būtų išleistas su DVD, kuriame būtų tos vizijos, kurios įkvėpė muzikantus. Kitavertus, muzika yra tikrai nuoširdi ir jos kuriami neapčiuopiami vaizdai maloniai užburia...

Būtinai prisiminkite šį albumą jaukų žiemos vakarą.