2 tarpusavyje susiję neįvardinamais saitais instrumentinės elektronikos leiblai Morr Music (Vokietija) bei City Centre Offices (Didžioji Britanija) nepastebimai konkuruoja. Pastaruoju metu instrumentinės elektronikos bei įvairiausių formų sintetinio roko darbai susilaukia didelio susidomėjimo. O atsiradus pinigams, didėja ir įtaka bei gebėjimas valdyti ne tik pačius geriausius šios muzikos specialistus, tačiau ir patį muzikinį stilių. Taigi, jau ne vienus metus du leiblai pasauliui rodo, kas dabar madinga, kas bus madinga rytoj, o kas bus madinga po dviejų metų. Kai 1999-ais instrumentinė elektronika palengva pradėjo plūsti, tai neskambėjo taip gerai, kaip dabar. Įpratome. Praėjus keliems metams visi pradėjo taip groti - vieni išlaikydami savo specifiškumą, kiti kurdami pagal aiškias bei nusistovėjusias formas. Tačiau, tiek vieni, tiek ir kiti turėjo didelį pasisekimą. Per keturis instrumentinės elektronikos metus pastebiu tendenciją, kad ji palengva išsisemia. Tam, žinoma, turėjo įtakos ir tai, kad, visgi, perdaug tokio stiliaus albumų buvo prigaminta. Tad, 2003-ųjų pabaigoje instrumentinė elektronika šiek tiek prasiplėtė. Būtent Morr Music ir City Centre Offices palengva mus bando prijaukinti prie dar vieno "neklausomo" stiliaus. Taip atrodė ir 1999-ais, kuomet aiškų idm pradėjo keisti akustinės gitaros.

Tai Misteris Sintetinis Rockas. Galbūt daugeliui atrodė, kad viską, ką galima sukurti šiame stiliuje, padarė Lali Puna gabale Left Handed. Deja. Tam įrodyti ir gimsta projektas Duo 505.

Duo 505 - tai dviejų gerų draugų austrų - B. Fleischmann bei Herbert Weixelbaum - duetas, pasivadinęs šiuo pseudonimu Roland MC-505 garbei. Labai gerai vertinamą B. Fleischmann Jūs galėjote išgirsti keturiuose albumuose, du iš kurių buvo išleisti po Morr Music sparneliu: tiek jo paties, tiek ir pačio Morr Music debiutiniame darbe Pop Loops For Breakfast (1999) bei 2003-ųjų metų pabaigoje išleistame Welcome Tourist. Tuo tarpu Herbert Weixelbaum yra mažiau žinomas akustinės gitaros specialistas.

Taigi, į vieną komandą susijungus dviems lo-fi rock atlikėjams išėjo nepriekaištingas, tačiau sunkus darbas. Šio albumo tikrai jau negalima vadinti instrumentine elektronika. Tai kažkas kito ir sunkiai apčiuopiamo. Roland MC-505 skleidžia synthpop albumams būdingus garsus, netgi primena Ladytron, Lali Puna. Kitur - My Bloody Valentine ar Slowdive gabalus. Kituose planuose į laptopą įvilkta elektronė gitara ir pabaigai daug būgnų, kurie sukuria aiškius, cikliškus bytus. Svarbiausia šiame albume - bendra ir aiški nuotaika, kuri nekinta. Ekstravagantiška, išprotėjusi, tačiau kažkuo paslaptinga ir prislėgta. O gal ir intymi. Šiam darbui tiktų koks fūzuotas vokalas, tačiau su vokalu šis darbas virstu eiline synthpop preke, kokių dabar labai daug. Fleischmann ir Weixelbaum nori išsiskirti iš minios ir, kartu su Morr Music, atskleisti, kas kitais metais užvaldys visus albumus. Taip, sutinku, albumo perklausai reikia įpatingos nuotaikos nes tai nėra lengvas poilsio darbas. Tačiau, taip atrodo tik dabar - tas specifiškumas ir oldskoliški motyvai po kelių metų skambės visai kitaip. Pamatysite.

Neįšskiriant nei vienos kompozicijos, tai tikrai labai kokybiškas, profesionalus ir brandus darbas. Kaip jau minėjau, šiuo metu šis albumas gali sulaukti kritikos, tačiau turėtų būti gerai sutiktas po kelerių metų. Labai gerai.