Nors pastaruoju metu šiek tiek aprimęs Japonijos kultūros kultas, kaip aš ir rašiau kad bus, specialiai Japonijos elektroninei muzikai skirtame straipsnyje Made In Japan. Tačiau ši meno šaka, pavadinkime ją taip, dar tebetraukia žmonių žvilgsnius ir susidomėjimą. Nors šioje kompiliacijoje nėra tiek daug japoniškų detalių, tačiau svarbiausias iš jų visgi tai Japoniškas leiblas SAAG, įkurtas Sabi, kurio viena gražiausių kompozicijų taip pat skamba Hiiro.

Pirmiausia šiek tiek istorijos. Tai jau antrasis limituotu tyražu išleistas rinkinys SAAG leible, kuriame be Japonijos atlikėjų, buvo šūsnis kviestinių muzikantų iš svetur. Pernai metais išleistame kartoniniame Ancher buvo vos keli japonai, o tarp jų tokie atlikėjai kaip Logreybeam (Yasume), Proswell, Ilkae (iš Merck), Sense, kuris pristatė absoliučiai netikėta kompoziciją Simple Jam. Visgi Hiiro yra šiek tiek paprastesnė ir mažiau eksperimentinė, todėl bent jau man labiau priimtina.

Taigi Hiiro pradeda iki šiol negirdėtas Modir, kuris darko moters vokalą ir lipdo jį ant gana aiškaus idm sluoksnio. Po jo tikrai labai vykęs Taisuke Matsuo. Labai profesionalus ir gerai pagamintas sintetinis produktas. Kompozicijoje Owlis per keturias minutes sugroja labai daug sukurtų vieno lapo variacijų - tai idomu. Techniškas, greitas, įsimenantis darbas. Replay. Toliau, visai nesenai fantastišką ambient albumą U-Cover leible išleidęs Kettel su oldskoolo stratosfera, vos vos užkabinant svaiginančio idm ribas. Jau kaip minėjau, vieną stipriausių kompozicijų pateikia pats Sabi. Plastic Stains šiek tiek nustebina, nes Sabi iki šiol nebuvo labai didelis sintetinio kampuoto ritmo megėjas. Šioje kompozicijoje išnyksta jo mėgstamos ambient erdvės, nes jos transformuojamos į gražų foną su maloniu, neužgožiančiu ritmu. Tai Sabi labai gerai pavyksta. Yuzo Kako sukuria kažką tarp Richard Devine ir Sense. Japonas Akar pateikia vieną paslaptingiausių darbų. Tai išties išieškota ir kokybiška abstraktumo vizija. Labai Gerai. Toshiaki Ooi - malonus, jausmingas bei labai nuotaikingas darbelis. Viskas taip paprasta ir vėjavaikiška. Jauku. Pabaigoje galėsite išgirsti dar 2 labai lengvas bei gaivias Opia bei Julien Neto kompozicijas. Velniškai man patinka, toks stilius...

Dabar apie trūkumus, nors, kaip jau sakiau, šis rinkinys mažiau eksperimentinis nei Anchor, visgi jame liko dar keli įdingi, tiksliau nelabai derantys prie bendro turinio, epizodai. Abstraktusis Ent darbas Hi! Sempai, nors ir labai kokybiškas bei įdomus, visai iškrenta iš Hiiro konteksto. Tas pats liečia ir silpnesnius Octopus Inc, Ghislain Poirier bei Formatt - šie keturi vienas paskui kitą einantys kūriniai šiek tiek sudarko prieš tai sukurtą fantastišką nuotaiką. To ir trūko iki dešimtuko.