Nežinau, kodėl bet tarp draugų, kolegų ar šeip muzikos megėjų jaučių nusistovėjusį steriotipą, kad JAV temoka kurti superhitus ir leisti komiksui prilygstančius holivudinius kino filmus. Tai yra moka sukurti pinigus gaminančius fabrikus. O va kas liečia kiek sudėtingesnes muzikos, kino ar apskritai meno formas, didžioji dauguma visgi sukasi Europoje, galbūt dar Azijoje. Tai kvailas steriotipas, paprasčiausiai JAV elektroninė muzika sunkiau patenka į europos rinkas ir žinoma sunkiau suranda mus. Bet visgi vienas dalykas, labai keistas, kalbant apie JAV e-muzikos rinkas, Majamio leiblo Merck nesikeičiantis 1000 tyražai bei, tai, kad didžioji dalis pačių garsiausių mūsų akimis sintetinių amerikiečių savo muziką leidžia Europos leibluose.

Moralas baigtas, o moralas buvo tam, kad prieš jūsų akis vienas geriausių šių metų albumų ir jis pagamintas būtent JAV. Vienas geriausių aprėpiant instrumentinio, vokalinio, sintetinio garsyno gamas. Quiet City nenusakomas.

Sunku įsivaizduoti tokį ramų miestą, galbūt ten kur visada svajojai nuvykti ir yra taip tylu. Bet ne, ten didelės bangos daužosi į balto smėlio krantą, ne, ten palmės lapas glosto tavo akis. Ne, ten Ji ar Jis murkia tau į ausį. Pan Amerikietis pasaulio žemėlapyje surandą tokį miestą. Šaltą, karštą, tylų, nykų, liūdną, linksmą – visokį. Svarbu Quiet.

Žinot, kas man labiausiai patiko. Ogi iš viso išnykęs bet koks futurizmas, vien tik konservatyvi, brandi, link kamerinės sinfonikos keliaujanti elektronika. Quiet Elektronika. Tačiau šis albumas tikrai nuvils minimalizmo bei glitch formų megėjus. Tai jau nebe tas Pan American, kokį girdėdavome paskutiniame albume The River Made No Sound. Tačiau 360 Business/360 Bypass albumo fanams Quiet City tikrai labai patiks, ir net neabejoju, kad taps pačiu geriausiu. Dvisinė tyla besismelkianti į Mark Nelson muziką ir vokalą užvaldo, kol galu gale pradedi suvokti ir aprėptį tikrąjį Pan American unikalumą. Unikali ne muzika, unikalios formos, nuotaikos bei džiaugsmo ar liūdesio ašaros.

Nepakartojama.