...tradicijos...

Koks yra Morr leiblo garsas? Šį klausimą privertė užduoti kolega, kuris duodamas šį trumputį singlą man pasakė, "ne morr stiliaus". Dabar bandau atkurti didžiąją dalį Morr Music albumų. Reikia pripažinti pastovaus stiliaus šis leiblas neturėjo, pernai metais bandimas sudėlioti paskutinius taškus ant "i" ir paverst šį internacionalinį leiblą grynai akustiniu, nuėjo veltui. Niekam nekyla abejonės, kad tai nėra paprastas idm leiblas, pirmą vietą užėmė ir užims labiau akustinė elektronika, tačiau visuomet atsirasdavo kažkoks atlikėjas, pavadinkim išsišokėlis, kuris bandydavo panaikinti steriotipus (Phonem, Isan...). Šįkart jo vaidmenį atlieka Thomas Knak aka Opiate.

24 minutės sintetinio pasaulio. Tiek nedaug, tačiau taip arti. Viskas pradedama jo tradiciniais bytais akomponuotais į smuiką ir kontrabosą (Pardot). Nepastovus švelnumas, užtikriną labai mielus jausmus, taip pat neleidžia viso to paversti rutina ir nuobodybe. Toliau - tempas greitėja, išnyksta bytas, kartu išgirstame dar daugiau smuiko. Toliau: Amstel - graži, rafinuota ir arovaniška metamarfozė. Jauku. Ketvirtasis - priverčia susiraukti. Pianinas vienintelis instrumentas šioje kompozicijoj panaudotas pagal paskirtį. O girdisi net kibirai. Padėtį taiso Stp! sugrojamas užsikirtęs trip hopas dailiai pasaldintas pianino aidu. Pabaigoje - nevykęs bandymas sulieti gamtą su sintetika.

Šešios visiškai skirtingos ir nesusietos kompozicijos, kurios, deja, nieko nepasiūlo naujo. Kažkaip paėmus, bet kurį šių metų leidinį, vis tikiesi išvysti ateitį (kaip tarkim Ae - Draft 7.30), tačiau čia to negavau. Ankstesniuose Opiate albumuose skambėjo praktiškai tas pats, jo išplėtotas spyruoklės tempimo garsas vėl čia kartojamas daugybę kartų. Tad...