Mouse on Mars. Pelės marse… Akivaizdu, kad grupė tokiu pavadinimu negali groti normalios muzikos. Užtenka išgirsti kelis jų muzikos taktus ir į klausimą: "kas čia per kretinai?!" galima bus atsakyt: "A, na tai čia anai tie, kur vietoj būgno barškina spausdinimo mašinėlę, o melodiją su tetriu groja." Visiškai teisingai, tik… Tik tos idiotiškos, iki naivumo paprastos melodijos, prie kurių MoM prikiša savo nagus, virsta į keistą nesuvokiamą cypsėjimų/pliumpsėjimų/krenksėjimų mišrainę. O Tas jau nusibodęs 4/4 ritmo makalavimas, atkentėjęs negailestingas jų manipuliacijas, išsigimsta į kažkokį chaotišką bitų, baitų, terrabaitų bei kitų nuliukais/vienetukais apkarstytų informacijos vienetų šėlsmą, kartais primenantį iš dvylikto aukšto šiukšių vamzdžiu žemyn skriejantį šampano butelį. Negana to, čia dar atsiranda vietos psichodeliniam (o gal psichopatiniam?), vokoderio suniokotam vokalui, gyviems būgnams, tokiam pat bosui bei pučiamiesiems + suklerusiam fortepionui ir visam kitam akustiniam antikvarui. "Kas per šūdas?!" - paklaus statistinis melomanas. Toks tat ir šūdas.?

O Idiology apskritai nei morkos, nei burokėliai. Keista, kaip čia MoM šio savo darbelio nepavadino IDIOT'ology? Juk aišku, kad tai labiau atitiktų taip sakant produkto kokybinius parametrus. Bet ką turim tą turim… Šiaip, su senosiom Pelėm čia nedaug bendro.

Taigi - Idiology. Pirmasis albumo smūgis stabams, tai išsityčiojimas iš roko. ("Už Roką neatleisim!"). Kitas kūrybinės kančios perlas - kažkokia dub parodija, pagardinta įvairiais spec. efektais, girtu sintetiniu bosu ir iškrypėliškais vaikų klykavimais ("kaip tai galima vadinti muzika?"). Toliau dar gražiau, kaip purvinais batais pas nekaltą mergaitę, mausai lenda į džiazą - kūrinyj Subsequence girdim ne ką kitą o sinkopes, šeštame Doit - nutrūktgalvišką SKA, o septintame Fist - Break, apsaugok viešpatie, net nežinau kaip tai pavadinti, kone noise… Bet tai dar ne viskas! Pamenate tą dredais apaugusi negrą, kuris MoM'ams bugnus per live koncertus barškino? Tai va, jis šitam albume, įsivaizduokite, užgiedojo! (Idiology net kelios dainos!) Bet laimei situaciją gelbsti žymusis house dirvonu artojas Matthew Herbert - jo fortepioninis keturių taktų frazavimas skamba panacėjiškai. Tiesa, prie bendro vaizdo dar reikėtų paminėt ir Harald Sack Ziegler, kuris, kaip žinia, padėjo susitvarkyt su pučiamaisiais.

Apskritai, bendras Idiology skambesys atspindi visuotines retro tendencijas - toks įspūdis, lyg Idiology būtų įrašinėtas kokiais 70-aisiais su tam laikotarpiui būdinga technika -garsas šiltas, švelnus toks, aksominis.

P.S. šiaip tikrai labai linksmas ir gerokai trenktas albumėlis...