...lakoniškasis loess...

Loess, iki šiol niekur plačiai neaskaluotas pseudo, nustebina tikrai kokybišku idm albumu, kurio jokiu būdu negalima apipilti "orginalus", "savitas", "išskirtinis" epitetais, tačiau drąsiai galime rekomenduoti į simple idm karaliaus vietą. Kol kas jis dar nelaimės aukso karūnos, tačiau pirmas žingsnis žengtas - tikrai stiprus ir prislegiantis. Loess neieško sudėtingų technologijų ir išskirtinių bruožų, jam ant to nusispjauti, ir visiškai teisingai. Visi aplinkui bandydami bėgti nuo tradicijų apleido įprastą elektronikos žanrą. Šiuo metu idm be jokių priemaišų tapo reta širdies dovanėle.

Loess susikoncentruoja ties fonais, bytų linijoms skirdamas tikrai žymiai mažesnį dėmesį. Apskritai nei vienam sounde neskamba kažkas kitaip nei kitur, tačiau tų Kitų albumų nėra tiek daug, kad priverstu ištarti: "nuobodu, neorginalu ir seniai atsibodę..." Sensiški fonai tik džiugina ir glosto... Puikus garsas tame paprastume ir nuoširdume, jis nebando glaistyti savo nenoro išsiskirti ar būti lyginamas tiek su Sense,tiek su Arovane, jis nebando išpjauti vardan to, kokį psichodelinį elektroninį pankroką albumo pabaigoje, jis nieko nebando, dainuoja fantasmagorišką idm giesmę ir sulaukia konservatyvesnės muzikos fanų aplodismentų. Toks esu aš, tad aš irgi ploju...

Emocijos. Jų susikaupia, nors kelios kompozicijos išbarsto visai nemažą jų kiekį, tačiau po albumo perklausos pasiliks mažų mažiausiai gilūs ir prasmingi: Pleuston, 2nd Twelve, Mosse, Littoral... Ir to pilnai užtenka.