...nežinai, ką daryt pasiilgus ramybės?...
...spauskite play...

Vėl netolima praeitis, šis albumas tikrai vertas atsidurti Sutemų saite, kelinti bebūtų dabar metai. Prisipažinsiu, man tai geriausias Mille Plateaux leidinys, kuris galėtų konkuruoti nebent su Shuttle 358, bet čia daugiau įvairumo ir veržlios ramybės. Donnacha Costello, kaip ir daugelis kitų leidžiančių savo produkciją po Mille Plateaux, yra daugiau minimal techno atlikėjai, ir tai tėra galbūt pirmas ir paskutinis jo posūkis į šiuos muzikinius biolaukus; tarkim Growing Up In Public (Force Inc., 2000) man visiškai nepatiko, nes ten jau buvo viskas daug pigiau. Taip, sutinku, skonio reikalas, tačiau visvien ten Donnacha sugroja daug tradiciškiau ir blankiau nei Together Is The New Alone.

Čia jis, tarsi bėgdamas nuo jį besivejančių minimal techno fanų, sugroja labai labai kokybiškai ir svarbiausiai savitai. Nors pirmas planas daugeliui bus jau šimtą kartų girdėtas, tačiau antraplaniai sprendimai skandina sąmonės gelmes. Ypatingai vertingas ambient derinimas su tyliu tyliu glitch. Sintetikos nepavyksta išvengti, tačiau jis tikrai nesivelia į monotoniškus dub garsus ar beatodairiškus čirškesius. Tai labai lengvas ir neslegiantis albumas. Viršely nufotografuotas sėdintis žmogus, laikantis gitarą, simbolizuoja sekmadieninį lounge; ką išvystam popieriuj, tą išgirstam ir viduje...

Kas be ko, reikia pripažint, kad Mille Plateaux nemoka išleisti absoliučiai tobulo darbo be savo vardo estetinės reklamos albume, primenant, kad čia ne ambiento ir ne idm leiblas. Todėl kelios kompozicijos iššoka iš viso turinio ir šiek tiek sukiršina Donnacha Costello akcijas, bet ne tiek... Man užtenka stulbinančių: Always A Part, Slowly Sinking In, Awake On The Fifth Floor... Labai Vertingas Darbas.