...stulbinantis solid ground (septyniolika kartų iš eilės)...

Šis leidinys negalėjo likti nepastebėtas, kadangi ne taip jau dažnai į rinką išleidžiami Lali Puna analogai. Jų apskritai yra labai ne daug. Tad einantys iš proto dėl vokalinės/akustinės/elektronikos nepaleido šio mini darbelio vėjeis. Jis kaip grojo taip ir toliau tebegroja.

Žvelgiant ir bandant ieškoti panašumų su Lali Puna nereikia giliai bristi, pirmieji post/rock akustiniai garsai ir labai panašus vokalas sugrąžina butent pas juos. Stefanie Böhm and Micha Acher (aka Ms. John Soda) absoliučiai nebando kažko išradinėti savo ar užvaldyt mūsų širdis nauju vėju, net atvirksčiai atvira povyza siunčia mums jau girdėtus, tačiau lygiai taip pat skaniai kramtomus oro bučinius. Kurie prigyje mumyse ar ne, priklauso nuo mūsų nevaldomų dienos nuotaikų ir žinoma indvidualaus skonio. Tačiau, juk bet kas šio albumo neims į rankas...

Vokalas. Skirtingai nuo Lali Puna kolektyvo, Ms. John Soda nesiekia dainavimu sukarpyti dailias mūsų šypsenas ar tolyn nustumpti pavasario saulę. Grupė vedama kiek kilnesnių tikslų nei raganų psichozės ir demonų emocinės iškrovos. Po sudėtingai šifruojamu No P. or D slepiasi mažas, kvapnus, nenustygstantis vietoje, tačiau, svarbiausiai, tyras ir jaukus organizmas. Miela jį priglausti greta, stipriai, stipriai apkabinti, nebaisu tapti nuo jo priklausomu, nes jis skleidžia gerumą ir svajingą nuotaiką. Nežadu ramybės, na juk žinote, tai net nebūdinga Morr Music, tačiau žadu trumpas greitai prabegančias keistas akimirkas.... Keistumas gerąją prasme, juk šiuo metu kaip tik ir reikia mums kreivų veidrodžių karalysčių, pernelyg tapom suprantami ir aiškūs. Galu gale gyvenimo normos, stalčiai ir lentynos... Išmesk visa tai sau iš galvos, bent tą nepilną valandą...