...format mental c: disk...

Skimskitta - tai į 21 dalis suskirstyti Mira Calix žvilgsniai į pasaulį. Mažyčiai sintetiniai intarpai, tylūs/garsūs, šalti/karšti prikausto prie grotuvų ir žarsto į šalis visai kramtomą meditacinį noizą. Kaip ir debiutiniame savo albume One on One (Warp, 2000) ji daugiau žaidžia su garsu nei kuria muzika. Šiame darbe jau pilnai įtvirtinamas Miros bruožas, kad po kiek ilgesnio soundo turi sekti trys, keturi trumpesni garso sistemų žaismai, praktiškai be jokių bytų. Tad šis albumas iš dalies tampa daugiau ekspertimentu nei muzikiniu eksponatu, tačiau savo pirmtaką tikrai aplenkia.

Žavioji Ae dama sugroja tikrai šaunų soundtrack'ą, tačiau reikia pripažinti, kad kaip ir ne kiekvienam kino filmui galima būtų jį prilipdyti, taip ir mums - ne kiekvienai dienai jis tiktų. Pasinaudojusi moteriškais elektroniniais kerais, ji iš tiesų lengvai įsiterpia į mūsų sąmonę, tą slėgimą pajausite albumo viduryje, kada nuotaikos pokyčiai bus nebepakeliami ir norėsit spausti Stop klavišą. Dar šiek tiek kantrybės - meditacinė kelionė tęsiasi, kuri toliau mus klaidina ir pateikia vis daugiau nesuprantamu atsakymų. Gilyn ir gilyn į dugną.

Kokybė/garsas tiesiog nestygsta vietoj, reikia nuoširdžiai pripažinti, dviejų su puse metų Mira Calix darbas tikrai nenuėjo veltui, viskas smulkiai apgalvota ir techniškai pagrįsta, net pačios mažiausios smulkmenos nugrimuotos tarsi pirmo plano aktoriai. Daugybė Spalvų. Būtent koloritas ir slegia bei hipnotizuoja klausytojus. Kryptis taip ir nebuvo surasta: psichodeliniai simfoninio orkestro koliažai (Poussou, I May Be Over There) nuneša tiesiai į Ae albumą Confield (Warp, 2001), Cfern analogas You Open Allways. Tai geriausia albumo kompozicija, kuri galutinai paklaidina ir sugniuždo. Smegenų c: disko format operacija įvykdyta... Tik nebandykit kartot perklausos sesijos...