Perklausęs birželį išleistą naujausią Bola albumą Kroungrine, aš dar ilgai šypsojausi. Niekam daugiau nepavyksta kurti dešimt, o gal net penkiolikos metų senumo elektronikos. Tik JAM. Kai visi išprotėję griebiasi bet kokių naujausių madų ir tendencijų už savęs palikdami muziką, nuo kurios pradėjo, muziką, kuri juos pavertė žinomais ar garsiais, Bola toliau kepą vieną po kito albumus, kurie skamba taip, tarsi, jie buvo sukurti 1994-ais...

Ir tai yra tik komplimentas. Mane džiugina jo meilė ir atsidavimas muzikai, kurią jis dievina ir kurią jis tikrai moka kurti. Ketvirtasis jo albumas (prieš tai buvo tikrai geri Soup, Fyuti bei Gnayse) skamba, tarsi, debiutinis Autechre diskas 1993-ųjų Incunabula, prie kurio įrašymo nemenkai prisidėjo Darrell Fitton, dabar labiau žinomas Bola vardu. Kelis mėnesius vėlavęs ir paskutinę minutę net pavadinimą iš Waknut į Kroungrine pakeitęs naujausias legendinio leiblo Skam leidinys užima kvapą savo tikroniškumu.

Tai yra IDM klasika, istorija – fenomenalus žvilgsnis atgal. Tai muzika, su kuria daugelis mūsų užaugome, tai muzika, kuri suformavo mūsų skonį į elektroniką. Keista, bet ji skamba moderniai ir absoliučiai dera prie 2007-ųjų. Tiesiog Bola yra pernelyg genialus ir jis sugeba su ketvirtu gana panašiu albumu užimti kvapą. Jam nereikia pradėt kurti kažkokių keistų logoritmų, kaip jau ne vienerius metus daro Autechre, jam nereikia pradėt kurti roko, kaip kad daro beveik visi, jam nereikia pradėt kurti nieko, kas galbūt netinka jam pačiam, nes jis moka nušauti savaip.

Kroungrine gana monotoniškas ir pastovus, nėra jame nei vienos kompozicijos geresnės už kitas (na nebent tik Waknuts), just 8 kokybiškos, įdomios, originalios dalys, kurios arba patiks labai, labai, arba kels žiovulį. Taigi, neapsigauk, jeigu nepatiko Bola iki šiol net ir nebandyk, bet jeigu patiko – šis diskas TAU.