Beveik keturis metus lauktas mano visų laikų dievuko Ulrich Schnauss trečiasis albumas Goodbye, išeisiantis liepą, jau mano grotuve. O žinai, kaip kartais būna, kai labai, labai ir dar kartą labai lauki, daug tikiesi, svajoji, geidi... ir gavęs išgirsti kiek kitaip nei svajojai. Tu iš karto kiek nusivili, bet praeina laikas, apsipranti, pradeda vertinti, be jokių pašalinių nusistatymų ir lyginimu ir supranti, kad viskas yra GUT.

Būtent taip man nutiko ir su Goodbye. Viso pasaulio sentimentalios instrumentinės elektroninės muzikos gerbėjus suviliojęs su dviem dešimtukininkais Far Away Trains Passing By (2001) bei A Strangely Isolated Place (2003), Ulrich Schnauss visų akyse išsikėlė taip aukštai lūkesčių kartelę, kad praktiškai neįmanoma buvo jos įveikti. Kaip ir žadėjo genialus instrumentalistas naujausiame savo albume praktiškai nepasikeitė, galbūt tik pasunkėjo dar keliais žingsniais, lyginant su A Strangely Isolated Place. Vadinasi čia jau tokia tendencija, nes žaismingiausias ir nuotaikingiausias buvo būtent debiutinis jo darbas, vėliau viskas krypo į depresyvesnius muzikinius motyvus ir emocijas.

Taigi, koks tas mano ilgai lauktas svajonių diskas? Kai kas visiškai identiška kaip ankstesniuose albumuose – pvz. dainos Goodbye, Here Today Gone Tomorrow, A Song About Hope, Einfeld - šitų kompozicijų nesumaišytum su niekuo, tokias kuria tik JIS ir niekas kitas. Tačiau albume yra dalis kompozicijų, kurios iki šiol nebuvo jam būdingos – labiau jau Ladytron ar Lali Puna primenantys – Medusa bei Stars, visai netipiškas jam – Shine bei keletas neramių ambientinių kūrinių.

Žodžiu, pirma perklausa kiek nuvylė, bet toliau tik džiugino, džiugino ir kėlė tipiška UlrichSchnausišką euforiją. Man taip jos trūko visus keturis metus, nes myliu jo muziką. Be jokių išimčių. Goodbye – tai trečias iš eilės stiprus dešimtukas, galbūt net trečias iš eilės albumas, pateksiantis į mano metų geriausiųjų top dešimtuką. Tačiau, be jokios abejonės, trečias diskas kol kas silpniausias jo diskografijoje.