Dėl šio albumo nuo pat 2007-ųjų pradžios pasaulis ėjo iš proto. Tiesiog Björk jau seniai virto ne tik genialia muzikos atlikėja, aktorė, bet ir kultu, stabu, elektroninės muzikos vėliava, švyturiu ir dar belekuo. Ji tiesiog pačioje viršūnėje, nesvarbu kelinti dabar metai ir kokie bebūtų jos albumai.

Verkiu ir džiaugiuosi – naujausias Björk diskas Volta jau pas mane. Tiesa, kažkaip neilgai. Aš, kaip ir daugelis, pasaulio recenzentų, sugebėjusių įpaišyti jai po 4-6 balus iš dešimties, nesiruošiu pataikaut šiai charizmatiškai solistei. Kažkaip pavargau nuo jos. Net tris metus lauktas 6-asis jos albumas yra kitoks, bet matyt ne taip smarkiai, kad sakytum, kad ji pasikeitė. Visgi, jos balsas nekinta, o jos balsas kaip buvo taip ir liko viso ko centru. Būtent nuo jo aš ir pavargau. Jis pernelyg išskirtinis, kad tave sugebėtų džiuginti tiek metų iš eilės. Per tiek metų kokia pop karalienė Madonna jau buvo sugebėjusi penkis kartus pakeisti ne tik muzikos stilių, bet ir dainavimo manierą. Vieniems tai gerai, kitiems blogai, bet visi sutinka, kad tai - nenuobodu.

Nors daug ką intrigavo Björk pirmasis bandymas dirbti su garsiuoju JAV produseriu Timbaland, prikišusių pirštus prie paskutinių Justin Timberlake bei Nelly Fortado albumų, bei po pertraukos prie jos muzikos kūrimo sugrįžęs jos prodiuseris Mark Bell iš LFO – Voltoje geisto ir trokštamojo muzikinio skirtumo aš neišgirstu. Šis diskas labiau primena paskutinį jos Medulla (ar kas prisimena iš to albumo nors vieną super hitą?), nei tarkim mano tiesiog dievinama Vespertine (kurio pusė dainų buvo išleista sėkmingais singlais). Naujausiame diske vėl mažiau skambios romantikos ir jausmų, daugiau meno.

Keli šokiniai gabalai (kaip kad pirmasis albumo singlas Timbaland prodiusuotas Earth Intruders), keli visiški šyza gabalai (jau seniai iš jos girdėjom kažką panašaus į Mark'o Bello'o Declare Independence ar Timbaland'o Innocence), keli tipiški Björk gabalai (nuostabusis Wanderlust) keli gabalai su ne taip dažnai islandės albumuose sutinkamu vyro vokalu (kaip kad tikrai gražus My Juvenile), kurį atliko Antony iš garsiosios folk grupės Antony And The Johnsons. Žodžiu, ne tik kad nieko naujo, bet, mano nuomone, ir dar keliais žingsniais atgal. Todėl natūralu, kad pasaulis drįsta jai rašyt, tiek kiek priklauso, o priklauso šį kartą tikrai ne dešimt. Skaudu, bet aš neturiu net ką išskirti, kaip ir Medulla manęs nenužudė nei viena kompozicija, kaip ir Medulla po kelių perklausų norėjosi diską dėt atgal į lentyną. Tiesiog kokybiška, įdomi, kitokia nei visi aplink Björk, bet pasauliui to šiandien jau nebe gana.