Jau senokai apie šiuos Ninja Tune klasikus nieko negirdėjome, ar ne? Nors aš vis dar prisimenu prieš tris metus Vilniuje vykusį jų koncertą ir vėl ir vėl iš naujo išgyvenu tą momentą ir virpu...

Na, pagaliau mano rankose tikrai labai lauktas gegužės mėnesį Ninja Tune išleidžiamas trečiasis grupės The Cinematic Orchestra albumas - Ma Fleur. Likau suvystytas jų fantasmagoriškų ir labai jaukių sapnų. Nuo pat pirmos iki paskutinės dainos – idealu.

The Cinematic Orchestra 1999-ais subūrė jaunas britų kompozitorius, programuotojas ir multi-instrumentalistas Jason Swinscoe su grupele bendraminčių. Tais pačiais metais Ninja Tune išleido debiutinį grupės albumą Motion, kritikos įvertintą kaip vieną nuostabiausių, pažangiausių ir talentingiausių naujojo džiazo darbų. Po kelių metų – 2002-ais – pasirodė antrasis diskas Everyday, sulaukęs dar daugiau susidomėjimo ir populiarumo. Tai yra prieš penkis metus, o tai pakankamai daug laiko, jog pradėtų sklisti gandai, jog grupė nutraukė savo veiklą ir pan. Tačiau, mano džiaugsmui, taip nėra.

To geriausias įrodymas - Ma Fleur. Šis diskas tiesiogine prasme pateisins grupės pavadinimą - jame skambanti muzika buvo sukurta įsivaizduojam filmui (kuris galbūt niekada ir nebus pastatytas). Tiesą sakant tie penkeri metai tikrai nepraėjo veltui (spaudos pranešime rašome, jog pirmieji šio albumo eskizai buvo padaryti iš karto po Everyday išleidimo) - grupės skambesys išliko toks pat, tik dar labiau subrendo. Tai taip akivaizdu.

Tas pop, nujazz skambesys, vienas už kitą jaukesni ir mielesni vokalai, daug emocingų vietų bei, svarbiausia, išties vientisas bei, akivaizdžiai, užbaigtas kūrinys, sudėtas iš 11 dalių. Ma Fleur pranoko net mano lūkesčius. Labai brandus, išieškotas, kvapą užimantis albumas, kuris negali nuvilti. Tiesiog tobula. Be jokių kalbų - dešimt su pliusu.