Kartas nuo karto mes su didžiausiu malonumu apžvelgiame ir ne visiems gerai žinomų atlikėjų ar debiutantų albumus, kažkada atlikėjas iš Barselonos Joan Malé, geriau žinomas Monoceros pseudonimu, buvo būtent toks.

2004-ais aš apžvelginėjau jo debiutinį įrašą When I Was A Child I Wanted To Be An Astronaut, kuris pasirodė garsiajame britų leible Expanding. Tąkart man ne viskas patiko, bet stengiausi kuo objektyviau įžvelgti visame tame tik privalumus, šiandien situacija kardanaliai keičiasi. Nes ne aš diktuoju taisykles, bet jis. Jis viršuje, o man tik belieka ploti.

Dabar Monoceros jau nebe naujokas, todėl sausio mėnesį išeisiantį antrąjį Monoceros albumą aš buvau pasiruošęs kritikuoti, pasitelkdamas visas savo aštrialiežuvio savybes, bet mane atvėsino jau pats pirmas kūrinys. Prisipažinsiu, kad buvo kiek netikėta, kad jis privers mane užsičiaupti taip greitai ir taip, kad nesugebėčiau nieko nei rašyt, nei sakyt. Tales For Silent Nights mane pakerėjo, užgoždamas daugybę 2006-ais mano girtų ir liaupsintų įrašų. Visas iki pat paskutinės minutės mane stebino ir vertė gėrėtis, pasikeitusiu stiliumi, skoniu, idėjų gausumu ir estetiniu grožiu. Tokių albumų bent jau aš išgirstu labai retai ir ne vien dėl stiliaus (jis tikrai nėra kažkuo ypatingas) kalbu apie bendrą turinį.

Nėra nieko, ką norėčiau keisti. Nieko.

Su šiuo albumu iki šiol niekuo nestebinęs ir itin reikšmingo nenuveikęs ispanas Monoceros padarė didelį perversmą savo karjeroje ir būtinai turi būti pastebėtas žymiai garsesnių įrašų kompanijų arba bent jau sugrąžintas į debiutinį CD išleidusį Expanding. Tai tyras, išskirtinis, netikėtas, mielas, fantasmagoriškas, hiperbolizuotai nuostabus IDM. Toks, kokį seniai jau beklausiau.

Dieviška.