Vladislav Delay, manau, nereikia pristatinėti ne vienam e-muzikos klausytojui. Nors pastaruoju metu šiam minimal techno pionieriui iš Suomijos Sutemos smeigia vis gilesnių dūrių į širdį, niekas nesugebėtų atimti iš jo to, ką jis padarė, ir niekas nesugebėtų paneigti jo reikšmės, apskritai elektroninės muzikos scenai. Tiesa, tikrasis šio atlikėjo vardas ir pavardė Sasu Ripatti.

Dar visai neseniai klausėm jo išties nevykusio The Four Quarteres, o jau gegužę po vienu iš savo daugelio pseudinimų - Uusitalo (dar turi Luomo, Sistol, Delay, Conoco) išleis naują darbą Tulenkantaja. Turiu iš karto perspėti visus - pseudonimas Uusitalo nuo pat pradžių buvo skirtas techno muzikai, tad nenustebk šiame albume neradęs to įprasto Vladislav Delay. Po kiekvienu vardu jis visad kitoks.

Tulenkantaja yra grynakraujis minimal techno, be jokių dub, ambient taip vadinamų pelkių užuominų. Tai lakoniška, paprasta muzika, kurioje nereikia ieškoti daug prasmės. Nors albumo negalėčiau pavadinti nesėkmingu ir blogu, visgi, tokia muzika atsibosta greičiau nei per pusvalandį, plius iš šio suomio galima reikalauti šiek tiek daugiau nei iš kitų - visgi rimtas profesionalas. Ir nors pats Uusitalo šį albumą vaizduoja, kaip duoklę suomių literatūrai, o albumo buklete, galima surasti netgi pačio atlikėjo kūrybos, visgi, bent jau man, šio įrašo tai neišgelbėja.

Jeigu šis albumas būtų išleistas 1999-ais būčiau pagyręs ir davęs gal net 10 balų, bet dabar juk 2006-ieji. Siandien visa tai skamba kiek nykiai, neskaitant kelių kompozicijų: Uutta Verta Hangella, Tervatahroja bei dar kelių. Jose aš išgirstu šiokį tokį progresą bei šiandien itin populiarios vokiečių elektronikos užuomazgas – tai anksčiau jam nebuvo būdinga.