Na pagaliau mano rankose Detroito mažojo genijaus Jimmy Edgar debiutinis albumas Color Strip. Pirmasis Jimmy singlas Access Rhythm Warp kompanijoje pasirodė dar 2004-ais ir buvo tikrai labai sėkmingas, debiutinio albumo reikėjo laukti net du metus. Ir nors jau po pirmojo ypač populiaraus singlo (kaip įprasta) Warp’ai iš karto prabilo apie netrukus pasirodysiantį ilgągrojį, tačiau po pusės metų išėjo ne albumas, bet antrasis taip pat labai įspūdingas singlas Bounce, Make, Model.

Prieš kelias dienas pasirodžiusiame Color Strip išgirsite 11 (+ 1 paslėptą kūrinį) naujų bei ankstesniame single girdėtų kompozicijų. Dar prieš albumą Warp žadėjo, kad šis albumas užvaldys visas šokių sales. Ir jie tikrai neklydo. Nors nesu didelis electro-techno-house fanas – šis darbas išsklaido visas abejones apie Jimmy nepaprastą talentą bei sėkmingą perspektyvą Rytoj. Ir nors panašumai į Kraftwerk yra akivaizdūs ir nenuginčijami, jis jų konceptą perkuria savaip bei svarbiausia originaliai. Džiugina, kad atsiranda pasaulyje muzikinių personažų, kurie ir šiandien sugeba bent trumpam būti originalūs. Bent jau iki tol, kol per pusmetį prisigamins daugybė juokingų klonų.

Anksčiau, apžvelginėdamas jo singlus, daug dėmesio skyriau hip hop ir elektronikos santykiui, tačiau Color Strip visa tai išnyksta ir pavirsta grynu gryniausiu elektronifikuotu šokių salių hitu, priverčiančiu judėti netgi darbo vietoje. Sunkiai apčiuopiami garsai, sunkiai apčiuopiami vokalai, sunkiai nupasakojamas efektas nuo pat pirmo iki pat paskutinio kūrinio. Išnyko netgi ir Detroit’as, kuris anksčiau buvo akivaizdus, šįkart jaučiamas vos keliose kompozicijose. Man čia daugiausiai Berlyno elektronikos ir jai įprasto sintetiškumo, tačiau jis labai savotiškas. Na atvirai sakau man tas robotinis vokalas (Pret A Porter, I Wanna Be Your STD, My Beats, Color Strip Warren) be proto patinka. O keli oldschooliniai electro house, synth pop kūriniai (Personal Information, Of The Silent Variety, Jefferson Interception, Semierotiic) papildo ir praskaidrina ganėtinai niūrią ir tamsią nuotaiką; kažkuo visą tai man net priminė nepakeičiamą Laurent Garnier albumą Unreasonable Behaviour (2000).

Ir nors šiandien madinga Warp nemėgti – reikia pripažinti, kad jie ir vėl į eterį paleido mažu perversmu galintį tapti albumą, o iš perspektyvaus Detroito atlikėjo sukūrė naują elektronikos stabą, kuris šiais metais net grojo oficialiame Turino olimpiados vakarėlyje. Taip ir toliau nepastebimai naujos Warp žvaigždės keičia dešimt metų ant rankų nešiotas senąsias…