Sugrojo ir sudainavo tikrai įspūdingai - Andrew Weatherall rašė tekstus ir juos dainavo, Keith Tenniswood grojo gitara ir bosu, o keletas būgnininkų mušė ritmą. Taip jie grojo daugiau nei du metus, kol galiausiai dienos šviesą išvydo 12 kūrinių albumas From The Double Gone Chapel.

Šiandien elektronikos prodiuseris, grojantis roką, nieko nestebina, priešingai, dabar tai yra tiesiog būtina, tuo tarpu 2004 drąsiausi varvindami seilę klausė ar tai post-modern electronica? Ar tai paukščiukas? O gal lėktuvas? Galiausiai jie nusispjaudavo ir tiesiog mėgavosi tuo, ką girdi. Likusieji išsigandę klykė, kas čia per nesąmonė? Ar tai Two Lone Swordsmen skambesys? Jokiu būdu! To negali būti.

Nematau nieko keisto, kad šio dueto albumas sprogo nebetilpęs į elektroninės muzikos rėmus. Weatherall DJ setai nuo pat pradžių pasižymėjo nenuspėjamumu ir stilių maišymu, todėl kada tai bus perkelta į kūrybą, buvo tik laiko klausimas. Sprogimas buvo neįtikėtinai sėkmingas. Kritikai albumą nedelsiant ėmė vadinti rišliausiu ir sėkmingiausiu dueto darbu, o daugelis žurnalų šį albumą rinko mėnesio ar metų geriausiu.

Jau pirmasis albumo kūrinys Stack Up leidžia suprasti kur teks tūnoti likusias 50 minučių - tamsiame rūsyje pilname neaiškių ir keistų tipų. Gyvas ritmas, bauginantis fonas, pakampėse šnypščiantys keistuoliai ir mistiką skleidžianti boso linija, kurią pagyvina jai pritarianti gitara. Faux. Dar vienas siurprizas visiems klausytojams - vokalas, paties požemio viršininko balsas, kuris skamba bauginančiai ir šaltai. Ar tokio rūsio vadeivos balsas gali būti kitoks?

Toliau prasideda pragaro šokiai. Formica Fuego - kabinantis bosas, riedantis ritmas ir rankas į viršų keliantys gitarų rifai. Šokius tęsia ir "The Lurch", tik veiksmas lėtesnis, gilesnis ir niūresnis. Tikrą audrą rūsio šokių aikštelėje sukelia perdainuotas rokerių iš JAV The Gun Club įrašytas kūrinys Sex Beat.

Šokiai kuriam laikui nutraukiami, kadangi savo žodį vėl taria rūsio šeimininkas - Punches and Knives. Net visko gyvenime mačiusiems rūsio lankytojams kūnais nubėga šiurpuliukai klausant valdovo pasakojimo - "hear the voices they cry it's likely you'll die pounded by punches and knives". Į šokių aikštelę visus sugrąžina Kamanda's Response. Ir vėl kūną judinantis sodrus bosas, taktą laikantis ritmas, užtikrintas Weatherall balsas ir pasakojimą pagyvinantys įvairių garsų intarpai. Ko gero pats elektroniškiausias albumo kūrinys, tai Sick When We Kiss. Stiprus Electro ritmas, jau sintetinis bosas ir elektrinis vokalas bei šiek tiek acid'o.

Albumą užbaigia du labai skirtingų nuotaikų kūriniai. Taste Of Our Flame, kuriame pagrindinė vokalo partija atitenka Nina Walsh, skamba šiek tiek desperatiškai, prislėgtai ir iš dalies pesimistiškai. Daug ištęstų, bet aštrių garsų, prislėgta boso linija ir nusivylęs moters balsas. Tuo tarpu Driving With My Gears in Reverse (Only Makes You Move Futher Away), skamba nors ir ne džiaugsmingai, bet optimistiškai ir netgi šviesiai, ko niekaip negalima pasakyti apie ankstesnius albumo kūrinius. Puiki pabaiga. Sunkiai bepavilkdamas kojas iš tamsaus rūsio pakylu į saulėtą ir bundantį miestą.