Tokia muzika mane visada ištirpdydavo.

Le Fumeur de Ciel - tai liūdesys, skausmas, šaltis, tyla, prasmė, ašaros vienoje vietoje. Tokie albumai pakeri. Po tikrai gana ilgos pertraukos Type Records sukuria kažką tokio, kas leidžia kalbėt ne vien apie puikų kompetetingą ir modernų leidinį, bet būtent apie jausmus. Nežinau kaip jums, bet man visad svarbiau emocijos nei techniniai kūrinio parametrai ir naujovės. Julien Neto - naujasis Prancūzijos stebukladarys - sukuria ilgaamžį albumą.

Keistas jausmas, klausant šį darbą atrodo, visos kompozicijos girdėtos nuostabiausių kino filmų soundtrackuose. Tai amžina muzika, kuri galbūt jau daugybė kartų skambėjo Jūsų galvose. Ypač tuomet, kai buvo liūdna. Nemirštantys Julien Neto garsai stebina, savo erdvėm, branda, solidumu - tai užima kvapą.

Tie nuostabaus grožio pianinai, primenantys 16-18 amžių, sukuria keistą įliuziją, sunku net apsakyti kokią. Greičiausiai - amžinumo ir tylos. Tačiau albumas turi žymiai daugiau nei tik pianinus. Šios nepaprastai prasmingos keturiasdešimt trys minutės ašarų tikrai patiks visiems Helios bei Max Richter fanams. Visiems iki vieno.