Penkioliktas
Dieviškas
Labai nuoširdus
Žavingas

Paklausęs penkioliktojo mūsų mylimo Cactus Island leidinio - Weave albumo Of The Nature Tone - galėčiau tęsti šiuo epitetus ir komplimentus be galo. Nes tai ką aš išgirdau yra labai gražu.

Klausiate manęs kaip?

Hm. Galbūt taip:
Krentantys Sense lietaus lašai + gyvas Hint ritmų nuoširdumas. Bet aš čia labai bendrai. Šios muzikos reikia klausyti, o jos grožį jausti visa širdimi, kuri, nei patys nepajausite, pradės plakti į ritmą.

Niekur prieš tai man negirdėtas Weave yra britų multi instrumentalistas Barry Leake. Na ir nieko nuostabaus, kad apie jį neteko girdėti kalbant ne tik muzikinių snobų vakarėliuose, bet ir interneto platybėse - šis albumas jam pirmasis. Nuoširdžiai sakau - tokie debiutau pasitaiko išties retai. Gaila, kad Cactus Island dovanoja pasauliui tik 500 šio mažo stebuklo kopijų.

Šis albumas vertas nuoširdžiausių mano ovacijų jau vien tik dėl dviejų kūrinių - Deeptwit ir Minera (jis skirtas legendiniam John Peel. RIP). Nors, tiesą sakant, didžioji dalis iš 14 albumo kūrinių yra tiesiog nuostabūs. Tobulų albumų nėra sako mano kolega ir ko gero jis yra teisus. Tačiau tie keli pseudo eksperimentiniai kūriniai, neįsipaišantys į bendra albumo gaivų ir tyrumą (As My Guitar Gently Rots ir Purge), beveik nieko negadina. O ir šiek tiek netikėtas dabartinėms madoms muzikinis stilius mane maloniai stebina - apjungti senąjį Sense švelnumą ir šiltą Ninja Tune tipo ritmiką juk išties nėra taip sudėtinga.

Po Weave albumo perklausos pradedi jaustis geresniu žmogumi. Ar gali muzika duoti kažką daugiau?

Pati geriausia muzika skęsti ramioje karšto vasaros vakaro tyloje...