Prisipažinsiu, kad buvau gana skeptiškas ir į būsimą Monolake albumą žiūrėjau gana įtariai. Tiesiog paskutinieji Rober Henke darbai Cinemascope (2001) bei Momentum (2003) bent jau man buvo pakankamai nykūs ir nieko naujo nepasakė. Nors ir buvo visai kitokie, tačiau toli toli kažkur giliai jautėsi senojo Monolake veido šablonai - tai tikrai siutino ir leido spręsti apie nepakankamai didelį įdėjų ratą Roberto galvoje.

Tad pagaliau du metus lauktas naujausias šeštasis Monolake albumas Polygon Cities išėjo birželio pabaigoje. Šiemet šis Vokiečių projektas švenčia 10-ties metų jubiliejų. Susikūręs 1995-ais Robert Henke bei Gerhard Behles duetas tapo ne tik minimal kultūros dalimi, bet ir vienais pagrindinių šio muzikos stiliaus formuotojų. Šiandien, deja, tai daugiau solo nei duetas, nes prie projekto dirba tik Robertas. Monolake istoriją dabar jau galima suskirstyti į tris dalis: Hong Kong (1996), Gravity (2001), o dabar jau ir Polygon Cities. Net neabejoju, kad būtent šie trys albumai įeis tarp geriausių elektronikos darbų. Visi jie pasakė kažką naujo, įdomaus ir modernaus. Būtent su jais Robert Henke pateisino savo, kaip elektronikos pionieriaus, statusą.

Klausydamas naujausią įrašą buvau maloniai nustebintas. Iš tiesų labai džiaugiausi, kad Monolake pagaliau pabėgo nuo Gravity albumo koncepto, kuris buvo jau smaugiančiai nuobodus ir ėmė dusinti. Ko nepavyko padaryti paskutiniame albume Momentum šiame Robertas viską kompensuoja su kaupu. Polygon Cities darba galima vadinti unikaliu 2005-ųjų minimal techno pavyzdžiu. Sudėtinga, ekstravagantiška ritmika, šiek tiek electro kvapo, Detroit techno detalės ir galiausiai Berlynietiškas minimalizmas, kuris stingdo venose kraują. Tiesiog puiku. Tiesa, yra kompozicijų, kurias, jeigu kas nors leistų, braukčiau lauk (jų beje ne tiek jau ir mažai), tačiau tokios, kaip CCTV, North, Axis, Invisible priverčia nusilenkti.

Ši muzika dabar labai madinga, tačiau visą šį produktą Robert Henke apsuko dar šiek tiek kitaip. Duodu dešimt, nors jis vertas devynių.