Sintetika.
Robotų gatvė, aptaškyta tepalais.
Skaitmeninės emocijos apšviečia analoginės nakties gelmes.
Triukšmo pilni šaligatviai nebyliai trupa į smulkias daleles.

Visai nesenai, prieš kelias dienas, klausiausi pačių pirmųjų CCO leidinių ir stebėjausi. Stebėjausi prisiminęs pačius paskutinius jų leidinius. Keista pasidarė kai supratau, jog manydamas, kad šio leiblo komanda sugeba subtiliai išlaikyti muzikinę jo liniją, aš klydau. Tikėtis, kad, praėjus beveik šešiems metams nuo jų pirmo leidinio, viskas liks taip pat, buvo naivu. Vis dėl to CCO mėgsta švelniai stebinti savo klausytojus ir pavaišina juos kiek kitokia muzika. Iš patirties sakau, kad tai būna visai skanu. Boy Robot, Porn Sword Tobacco, Swod yra puikūs to pavyzdžiai. Pavyzdžiai, kurie tapo mano maža muzikine religija.

Studio Pankow - Linienbusse. Rodos, CCO šiek tiek pamiršo akustiką ir vis labiau sukasi į skaitmeninių garsų pusę. Elektroninė muzika vėl grįžta į madą? Nežinau, ir man tai nėra svarbu nes šis albumas nuostabus. Skaitmeninis grožis jau senai buvo toks nuostabus. Klausydamas šio leidinio pasijunti tarsi širdį turinti skaitmeninė mašina, kuri nori išmokyti savo dirbtinį intelektą meilės. Gražios meilės. Šita muzika tarsi virtualus miestas, apraizgytas magnetiniu fonu pulsuojančių laidų džiunglėmis, jo gatvės grįstos surūdijusių mašinų klodais, betoninis dangus spaudžia kiekvieną kvadratinį milimetrą. Tačiau šio miesto forma primena gražią gėlę. Gėlę, kuri griebia mano už širdies ir drasko ją iki kraujo. Kraujas, kuris plūsta iš jos, plauna mano sielą. Man neskauda nes aš jaučiuosi nuostabiai. Tai - grožis, kuris žudo iš lėto. Atmerkiu akis ir matau, kaip aklinai betoniniam miesto užkampyje išauga žolė ant kurios ryte, nuslinkus rūkui, krenta rasa. Mašinos irgi moka mylėti...

Apakintas jo grožio neturiu nė menkiausio noro pradėti gilintis į jo technines detales ir subtilybes.

Grožis iš didžiosios "G".