Su nostalgija prisimenu tuomet dar mažo ir beveik niekam nežinomo Morr Music leiblo startą - puiki elektroninė muzika, nuo kurios ir aš pats pradėjau pažintį su griežtesniai ir labiau kampuotais elektroniniais rifais. Phonem, Cristian Kleine, Hermann & Kleine, Isan - tai buvo elektroninės Morr salos burtininkai, kuriais aš žaviuosi dar ir iki šiol. Gaila, bet šita sala praktiškai išnyko. Dabar viršų ima electro ir rock pakraipos garsai ir tikrai ne paslaptis, kad sulyg kiekvienu Morr leidiniu aš vis labiau ir labiau tolstu nuo jų. 54 leidinys (turite pripažinti - skaičius yra ganėtinai įspūdingas) - tai jau penktasis Tarwater albumas. Ir nors prieš tai man nebuvo progos susipažinti su jų muzika turiu pasakyti, jog šis albumas privertė pradėti galvoti, jog aš būsiu praleidęs kažką labai įdomaus.

The Needle Was Travelling - tai turbūt pirmasis Morr albumas, kuris per ganėtinai ilgą laiko tarpą (nuo paskutiniojo Isan albumo, jei neklystu) man patiko ir neatsigulė į lentyna kaupti dulkių. Ir ne todėl, kad jis yra kardinaliai kitoks nei kiti. Visai ne. Gitaros, vokalai, šiek tiek elektroniniu elementų. Tačiau mane užbūrė ne šis jau senokai sugalvotas instrumentų derinys. Mane labiau žavi šio albumo lengvumas ir nuoširdumas. Jei kam nors teko klausyt Turner albumą A Pack Of lies, tai tie supras ką aš turiu omenyje. Vokalas yra šio albumo širdis, protas, jausmas, motyvas, variklis, siela, grožis, išpažintis. Ir vis dėl to, kas gi jis? Tai - Ronald Lippok. Turbūt jau esate girdėję To Rococo Rot. Jis - šios grupės narys. Po velnių, nuostabus balsas ir unikali dainavimo maniera. Aš tiesiog dievinu muziką, kuri pulsuoja nuoširdumu. Indie roku kvepiančios ir plaukiančios gitaros, paprasti electroniai ritmukai ir smulkūs elektroniniai garsai bei maži ir mieli eksperimentai tiesiog lipt prilimpa prie šio vokalo ir sukuria be galo miela atmosfera, kuri kaba tau virš galvos. Kaba ir sukasi ratu. Sukasi ir varo iš proto...

Ir vis dėl to...
Buvo vietų, kuriose trūko tos ugnelės...