Pagaliau labai ilgai lauktas pietų afrikiečio Seven Ark darbas Noise Of The New mano rankose. Prisipažinsiu tokio albumo galima laukti nors ir penkis metus. Gal net dešimt. Aš visad tokių labai laukiu ir po to dar ilgai jų nepamirštu...

Seven Ark groja trečia diena, ir groja taip giliai. Patys puikiausi Proem, Sense bei Arovane/Phonem lydiniai, nukeliantys tiesiai į Arkties vandenyną. Sušaldantys į ledą, paverčiantys beširde žuvėdra, plasnojančia į nebūtį. Dar vienas Neo Ouija benefisas, dar vienas šio leiblo puikus naujokas/debiutantas. Po tokių stebuklų net galima atleisti visus vėlavimus ir albumo išleidimo datų šokinėjimus.

Myliu muzika kuri groja ne išorėje, o viduje. Tarp ausų ir širdies. Muzika, kuri turi savy daugiau nei dar vieną sintetikos ir kompiuterio sintezę. Kuri turi atlikėją, kuriam ji buvo svarbesnė už patį albumo išleidimą ir jo sėkmę. Tai taip paprasta atspėti.

Seven Ark kupinas nepaprastų spalvų. Saulę ant nuogo kūno, vėją plaukuose, paukščius pavėsyje, griaustinį širdyje ir, žinomą, mirtį. Ji groja visame albume. Dievinu liūdną muziką, ir aš niekada nepasikeisiu, nes optimistams patinka liūdesys, kuris skandina.

Kol kas vienas geriausių metų darbų. Jis nepasako nieko naujo, bet pakartoja, tai kas geriausia. Būna darbai geri, tačiau jiems kažko dar trūksta, šis nėra toks. Prasmingas IDM.