Visai nesenai supažindinome jus su Rednectic Records ir jų rinkiniu OnePointOne, tad nebesikartosiu ir platesnius pasakojimus apie šį leiblą nesileisiu. Dabar mano rankose visai šviežias jų leidinys: Joseph Auer - Kyoto :: Tokyo :: 2001 EP

Dar prieš pradėdamas klausyti šio EP, žinojau, kad tai nebus kažkas tokio labai novatoriško ar eksperimentinio. Ši nuojauta manęs neapgavo - visi japoniškų vietovių vardais pavadinti kūriniai seka oldskulinės elektronikos linija. Tiesa, dauguma jų yra užliejami pasakiškos platybės ir grožio fonais, kurie turbūt labiausiai manęs ir sužavėjo. Ritmai gi mane nuvylė - jie skamba nuobodžiai, primityviai ir visai netinka prie tų stebuklingų melodijų. Negaliu užsisvajoti, o taip norisi...

Šis EP - tai tarsi muzikinė kelionė po Japonijos vietoves. Galbūt todėl per trumpas 25 minutes temos sugeba keistis greitai ir kardinaliai. Visos ekskursijos metu man ypač įstrigo viena vietovė - tai 37 Kyoto salos (37 Islands - Kyoto). Išties labai norėjosi, kad tai nesibaigtų ir kad visas EP būtų būtent toks - lengvi ritmai, gražūs iš oro burbulų padaryti fonai ir aštrūs, bet mieli 303 kampai. Bet, deja...Amerikiečio Joseph Auer Japonijos vizijos skiriasi nuo manosios, todėl jis keliauja kitu maršrutu, kuris kartais driekiasi per ambient lygumas (Harajuku Rain - Tokyo), o kartais per bigbeatinį betoną (Stations - Tokyo), kurio žavesio aš įžvelgti nesugebėjau. Dauguma jo vizijų turi dangiškai žydrus fonus, tačiau paskutinė kompozicija - Juliana's (Juliana's Revival Mix) - yra gerokai išsišokanti iš bendro konteksto ir dvelkianti labai sena elektronika. Jai čia tikrai buvo ne vieta...

Turiu pasakyti, jog mano širdį suminkštino tie išties gražūs plaukiantys fonai, kurių šiame EP yra išties daug. Tai - didžiausias
jo privalumas. Vis dėl to, kai kurios vietos skamba pernelyg senoviškai, o kūriniai keičiasi pernelyg kardinaliai... 25 minutės kontraversiškos Japonijos vizijos, kuri galėjo būti gražesnė...