Intro.

Prancūzų Nicolas Fromageau ir Anthony Gonzales duetas M83 sausio 25-tą išleidžia trečiąjį savo albumą. 2001-ais jie debiutavo darbu M83 į elektroninę muziką įnešdami naujo vėjo gūsį, kuris atvėrė plačias duris į visą pasaulį prancūziškam leiblui Gooom. Tuomet instrumentinė elektronika dar tik žengė pirmuosius žingsnius, tad M83 globalizacijos (momento, kuomet šis duetas taps Gooom sinonimu) reikėjo palaukti. Tai įvyko 2003-ais su genialiu albumu Dead Cities, Red Seas & Lost Ghosts (Gooom). Nė vienoje apklausoje šis darbas buvo tituluojamas kaip vienu geriausiu albumu ir ne vien kalbant apie elektroninę sceną. Ypač įtakingas e-zine Pitchfork Media šiam darbui skyrė net 7 vietą. 2004-ais šį albumą perleido JAV garsusis Mute Records. Tad dabar ši grupė įtraukta į žvaigdžių sąrašą ir jų naujausias albumas Before The Dawn Heals Us kelia didžiulį susidomėjimą bei ažiotažą per visą pasaulį. Visi laukiame dar vieno unikalaus albumo. Dar vienos vidinės katastrofos. Ir tikiu, kad šis darbas nei vieno nenuvils, tik prisijaukins dar daugiau žmonių. Naujausias albumas tikrai niekuo nenusileidžia tituluotam Dead Cities, Red Seas & Lost Ghosts. Kai kuriais aspektais net pralenkia. Sunku patikėt, kad šeis laikais atsiranda grupių, kurios sugeba išleisti kelis iš eilės tokio lygio albumus. Sugeba sukurti savo nepaprastą muzikinę liniją. Man M83 yra genijai net nebandysiu to slėpti. O kam? Negi, kadanors, aš jums melavau?

Outro.

Žinote, kas būna, kai išgirstu labai labai gerą albumą, pradedu graužtis, kad visus komplimentus sunaudojau ne tokių gerų albumų apžvalgose. Tuomet kelias savaites suku galva, kaip jį pristatyti. Nes tokie darbai nusipelno išskirtinės apžvalgos. Bet kaip tą išskirtinumą pasiekti.

Ištark garsiai: Before The Dawn Heals Us. Aš nenurimsiu. Aš nenurimsiu tol, kol tu neišgirsi šio albumo. Neduosiu tau ramybės. Neleisiu sapnuot. Neleisiu net užmerkti akių. Šiandien aš būsiu blogas. Tokiu mane pavertė emaštuoniasdešimtrys muzika. Ji per daug gera. Šiandien ji mano nuodėmė. Vakar ir rytoj taip pat. Jaučiu, kaip Nicolas ir Anthony instrumentai dusina mane. Man trūksta oro. Galop smegenys miršta. Gyva lieka tik širdis kupina milijonų jausmų. Visi jie prancūziški. Spalvoti, gaivūs, nuoširdūs, emocingi ir beprotiškai platūs. Ar kadanors bandei nuo Eifelio bokšto aprėpti Paryžių? Jeigu taip, tai gali įsivaizduoti, kokias platybes atskleidžia M83. Tai geriau net už prancūzišką bučinį.

Tikrai labai abejoju, ar 2005-ais bus geresnių albumų.