Kiekvienas žmogus turi savo požiūri į muziką: vienam - tai tik darbo fonas, padedantis pabėgti nuo jį supančio triukšmo, kitam - tai žmogaus sielos dalis fiziniame formate. Vieni mėgaujasi banaliomis melodijomis ir nieko daugiau iš atlikėjų nereikalauja, kiti gi jaučia pasitenkinimą knaisiodamiesi po gilias eksperimentų kerteles ir žavisi subtiliai pateiktomis idėjomis. Šį leidinį turbūt priskirčiau pastarajai kategorijai, tad jei iš tiesų mėgstate paprastai aiškias muzikines prasmes ir melodijas, negaiškite laiko, skaitydami likusią šios apžvalgos dalį...

Įsipilkite kelis šlakelius brendžio, pasiruoškite puodelį tikros angliškos arbatos, paskęskite savo odiniame fotelyje - Andrew Coleman vesis jus į savo fantazijas. Tai, ką išgirdau, mane nustebino nes tikėjausi visai ne to - Andrew Coleman yra dar žinomas po Animals On Wheels vardu. Savu metu tai buvo Ninja Tune Squarepusheris, kuris taškėsi pankiškai chaotiškomis jazz ir drum&bass idėjomis. Paskutinis kartas, kada aš jį tokį girdėjau, buvo 1999 metais Ntone išleistame Nuvol I Cadira albume. Po to jis išsikraustė i Thrill Jockey leiblą ir pamiršo Animals On Wheels vardą - nuo šiol jis yra tiesiog Andrew Coleman. Tačiau senojo pseudo šlovė persekioja jį iki šiol ir būtent todėl antrajame Tripel Records leidinyje aš tikėjaus išgirsti visai kitokio tipo muziką.

Šiemet demonus vaikosi jau antras žinomas muzikantas - pirmasis buvo Vladislav Delay su savo Demo(N) Tracks, o dabar turime ir Andrew Coleman - Demons. Ir nors abiejų muzikantų demonų supratimas yra ganėtinai skirtingas - vieno eksperimentiškai elektroniškas, o kito akustiškai eksperimentiškas - juos vienija vienas dalykas - keistumas. Pagrindinis šio albumo elementas yra akustinė gitara, apipinta mikrotonais, elektroniniais garsais ir įvairiais elementais, kurie aplink ją sukuria iš tiesų keista atmosferą. Tikrai negaliu teigti, jos nesu girdėjęs kažko panašaus (pasiknisę džiazo muzikos platybėse tikrai ištrauktumėme kažką panašaus, tik be elektroninių motyvų), tačiau šis darbas, nors ir būdamas labai konceptualus ir keistas, yra tikrai nuoširdus. Ramiai sėdėdamas ir klausydamas imi įsivaizduoti, kad gitara - tai jie siela. Andrew su jos pagalba intymiai bendrauja su klausytoju - atiduoda dalį savęs. Tam, kad jį suprastumėte manais turite atiduoti tikrai nemažą dozę savo laiko ir fantazijos.

Manau, jog nesmarkiai suklysiu pasakęs, jog šis albumas bus išties įdomus eksperimentikos mėgėjams. Muzikanto nuoširdumas tikrai žavi. Nekasdieniškas albumas, kuris jūsų grotuve suksis tik neeilinėmis progomis...