Jau ne vieną kartą rašiau, kad šie metai Majamio Merck leiblui yra patys sėkmingiausi ir su tuo sutinka visi. Po dar dviejų nepakartojamų Tiki Obmar bei Lateduster albumų, labai ilgai lauktas trečiasis Machine Drum darbas Bidnezz, kuris pasirodė spalio pabaigoje.

Abejoju ar dar reikia kam nors pristatinėti Machine Drum, tačiau tiems kas neklausėte elektronikos 2002-ais galbūt šis vardas nebus labai gerai girdėtas. Todėl aš labai trumpai. Amerikietis Travis Stewart slepiasi po trimis pseudonimais, kuriuos visus leidžia Merck leiblas. Pirmiausia atsirado Syndrone, po kuriuo jis 2000-ais išleido albumą Triskaideka, o 2004-ais ir fantastiškąjį Salmataxia. Toliau Machine Drum - po šiuo vardu Travis yra pats populiariausias. Jis išleido du stulbinančius albumus Now You Know (2001), Urban Biology (2002) bei remiksų darbą Half The Battle, prie kurio pirštus prikišo visa Merck žvaigždžių plejada. Ir paskutinis Tstewart, iki šiol tai buvo vos ne vienadienis projektas, kurį buvo galima sutikti keliose kompiliacijose (Merck, Imputor, Six Records), tačiau netrukus žadama išleisti ir debiutinį Tstewart albumą.

Taigi Bidnezz. 2002-ais pasaulis ėjo iš proto dėl Machine Drum pasiūlyto instrumentinio hip hop formato, tuo metu tai buvo nauja ir įdomu. Netgi labai. Tada dar ir aš ėjau iš proto dėl tokios muzikos. Tuo tarpu per kelis metus smarkiai situacija pasikeitė. Tokį žanrą bei koncepciją spėjo sugroti beveik visi nuo vieno pasaulio krašto iki kito. Todėl automatiškai Machine Drum prarandą vieną svarbiausių savo kozirių - naujumo jausmą. Šįkart jis to nebeturi, jis negali nieko šokiruot ar kažko atrasti. Kaip tik tai 2004-2005-ais netgi virsta šokiu tokiu trūkumu. Bidnezz man skamba nuvalkiotai, ir tai labai liūdina. Liūdina, kad tikrai techniškas bei kokybiškas albumas "suvalgomas" tik todėl, kad taip bandė kurti visi, netgi ir tie kurie nemokėjo taip gerai kaip darė Machine Drum ar koks Prefuse 73 su Jimmy Edgaru. Jie sumovė visą stilių. Tačiau ne vien tai yra problema, net ir klausant objektyviai pasislėpus nuo realybės, girdi, kad tai nėra taip gerai kaip buvo 2001-2002-ais. Pirmasis trūkumas Travis Stewart nėrimas iš IDM į Glitch technologijas. Panašiai skamba ir naujausias Jimmy Edgar albumas Bounce, Make, Model. Savaime suprantama tai evoliucijos bei kitų metų mados kryptis, tačiau tai nereiškia, kad užsimerkus tam reikia pritarti ir tuo mėgautis. Tipiškų semplinių Machine Drum garsų bei bytų derinimas prie IDM buvo žymiai malonesnis. Aš net neabejoju, kad visi Machine Drum bei Prefuse 73 (jie dar labiau supanašėjo) fanai liks laimingi, juk jų dievukas sugrįžo nepasikeitęs ir nepraradęs sportinės semplavimo formos. Tačiau taip pat neabejoju, kad Bidnezz nebus vadinamas pačių pačiausių jo albumų.

Šiam albumui reikia erdvės ir daug garso, kad būtų galima judėt, šokinėt, kilnot rankas. Tad namuose geriau jo neklausykit. Bidnezz - tai albumas fiestoms ir orgijoms iki ryto.