Ponios ir ponai, sutikite Cobra Killer!

Po šiuo Sado Mazo Pop pseudo slepiasi Gina V. D'Orio ir Annika Line Trost. Muzikuoja jos jau pakankamai senai - nuo 12/13 metų. Pats Cobra Killer projektas gimė 1998 metais. 76/77 - tai antras jų pilnas albumas. Nemeluosiu, jog tikrai nebūčiau į jį atkreipęs dėmesio jei ne faktas, kad prie jo savo rankas prikišo tokie elektroniniai grandai kaip T.Raumschmiere ir mano mylimas Thomas Fehlmann. Ir jie padarė savo darbą: electro muzika gavo didelę dozė eksperimentikos ir nepriekaištingos techninės kokybės. Pankiško anarchizmo ir racionalios elektronikos vestuvės.

Albumas pradedamas madingo electro dvelksmu - Let's Have A Problem. Šiam kūriniui savo talentą paskolino T.Raumschmiere. Tačiau, neapsigaukite - visas albumas tikrai nebus toks koks yra pirmasis kūrinys. Visa tai žada išties įdomią ir nestandartinę perklausą. Sekanti kompozicija - Mund Auf - Augen Zu (Stecker Raus, Ich Dreh' Durch) - jau kur kas žiauresnė, prisodrinta 8bit garsų ir atrodo labai gimininga grynakraujam electroclash. Chemie Des Alltags. Pradedama tolti nuo electro. Gitarų ir vokalų akcentas. Visagalis ir madingas rokas rodos neapleido ir šio albumo. L.A. Shaker skamba tarsi K.Tarantino filmo titulinė daina. Tenthousand Tissues pradeda atvirai demonstruoti eksperimentus. Miela ir malonu mano ausims. Without A Sun man kažkuo primena The All Seeing I ekstravaganciją: filtruoti vokalai, gyvi ritmai ir oldskuliniai sintezatoriai suvirpina siela (nelabai smarkiai, bet vis tiek...). Without A Sun bigbytiniais bytais bando sudrebinti šokių aikšteles ir pulsuoja avangardinio vakarėlio dvasia. High Is The Pine. Thomas ir vėl tai padarė! Futuristinis elektroninis valsas. Geriausias kūrinys albume, be jokių abejonių. I Like It When It Burns A Bit grįžta prie gitarų ir electro stichijos. Cobra Killer ir toliau šėlsta. Needle Sharing nežavi manęs nei savo pavadinimu nei savo punk rock stiliaus dvasia. Next. Ledercouch vėl grįžta prie labiau eksperimentinės linijos. Vakarėlį užvedinėja MC vokalas. Smagus bosas. Cobra Movement primena kažkokį pogrindinį pankų judėjimą su kakofoniškais ir anarchiškais garsais. Next. Heavy Rotation ir Yes, I'm Finished užbaigia albumą ta pačia gaida (gal kiek mažiau punk roko dvasios ir daugiau electro clash. Esmės tai nekeičia). Tokių smagumynų kaip High Is The Pine daugiau išgirsti neteko.

Nieko nuostabaus, kad šios dvi smarkuolės koncertuoja su The Peaches ir Sonic Youth nes savo darbą jos daro gerai. Mėgstantiems electro clash kultūrą melomanams šis albumas tikrai turėtų pasirodyti skanus patiekalas. Nors tikrai nesu tokios muzikos fanas, tačiau šiame albume atradau kai ką, kas sudomino ir mane. Rekomenduojama ir tiems, kas mėgsta spalvingesnį muzikinį akiratį.