„Intelligent Toys rinkinyje pristatytas instrumentinės elektronikos magas - 17 metų Connor Kirby - Khonnor pagaliau išleis realų darbą. Jau kelis metus jis sukosi e-muzikos pasauly ir priversdavo žmones aikčioti dėl savo ne pagal amžių brandžių instrumentinių polėkių bei kompozicinų sugebėjimų. Tačiau iki šiol tai tebuvo virtualių leiblų atlikėjas, kuris taip pat kurdavo po I Cactus, Grandma, Bronty The Shynocerous pseudonimais. Bet visgi jis jau buvo labai gerai žinomas. Todėl Type Records, sprendimas priglausti jį po savo sparnu buvo daugiau nei logiškas. Connor Kirby iš tiesų yra (daugiau nei tik) gabus ir talentingas. Niekas net neabejoja, kad debiutiniu albumu Handwriting, Khonnor privers iš pasigerėjimo atsistojus ploti....“ – 2004.06

Nežinau, pradėjo patikti cituoti prieš kelis mėnesius parašytas savo mintis, galbūt todėl, kad galėčiau sulyginti praeitas ir dabartines emocijas. Nuspręsti ar pavyko Khonnor pateikti tai, ko buvo iš jo tikėtasi. Man rodos, jam pavyko. Žinoma tikrai nenustebino, nes, visgi, iš jo tikėtasi kažko nepaprasto ir itin kokybiškai profesionalaus, tad dėl per aukštai iškeltos kritikų kartelės šis jaunas talentas negaus tiek plojimų, kiek tarkim gautų visiškai nežinomas atlikėjas. Aplink Khonnor elektroninės muzikos kuluaruose jau ne vienerius metus buvo sukurtas ažiotažas, todėl jį numalšint reikėjo labai stipraus kokteilio. Handwriting – bent jau man – tikrai numalšino troškulį. Kai kam šis albumas gali pasirodyt per daug indierokiškas, šiurkštus, todėl tai gali neleisti išgirsti Connor Kirby unikalumo. O unikalumas slypi ne muzikos stiliuje, jo išskirtinume, bet jo amžiaus bei profesionalumo sintezėje. Prisimink klausydamas, kad tai Khonnor debiutas. Tai (jo) gilus dūris su juodu parkeriu į istorijos knygą, išsiliejas rašalas persismelkia į kelis puslapius taip apie save palikdamas daugiau atminties šešėlių. Khonnor paliko daugiau nei tik užrašą apie dar vieną išleistą albumą, apie dar vieną elektronikos debiutą, apie dar vieną šaunų Type Records darbą. Jis išliks ilgiau, knygos puslapį užvertus, liks čia – viduje, prie širdies....

Žinot iki absoliučios pilnatvės man būtu užtekę kompozicijos Crapstone ištraukos nuo 1:20-1:50. Tą akimirką supratau, kad šis vaikis ne šeip sau indie genijus, tai grožio, estetikos bei rafinuotumo pavyzdys visiems vyresnės kartos atlikėjams. Tai rudens albumas, galbūt todėl išleidimo data vietoj liepos mėnesio pakeista į spalį. Vėsos, ramybės, susikaupimo ir ilgesio valanda. Muzika, kuomet pagaliau prisėdai prie savo gyvenimo dienoraščio, imam ir rašom gyvenimo knygą. Khonnor padės mums prisiminti gražiausias akimirkas. Brandus kai kur lyriškas, kai kur šiurkštus jo balsas sukelia daug asociacijų, senoji kartą šio vaikio balsą pradės lyginti su daug 7-9-to dešimtmečio atlikėjų, nes išties jis kažkurį iš jų labai primins. Tai netradicinis tokio žanro albumas ir tas netradiciškumas gali patikti ne visiems. Jaučiu, daugelis tikėjosi žymiai paprastesnės garsų fonetikos. Muzikos painumas kai kur net primena Sigur Ros, tačiau čia dar mažiau lyriškumo. Praktiškai kiekviena kompozicija nusipelno pačios gražiausios titulo, todėl beabejo neturiu daugiau ką pasakyt, kaip tik: Šaunuolis, Khonnor!