Kenny Larkin nepabijosiu pavadinti vienu iš tų kelių Detroit muzikos atlikėjų, kurie 9-to dešimtmečio pačioje pradžioje sukūrė tą didįjį Detroit mitą ir savaime suprantamą pačią Detroit sceną. 1994-ųjų metų novatoriškiausias techno albumas Azimuth (Warp Records), iškėlė Kenny Larkin taip aukštai, kad net praėjus daugiau nei 8 metams nuo paskutinio albumo (kuris jau nebebuvo toks įdomus) Metaphor (Distance) jis tebevadinamas: "Chief Innovator Of Detroit's". Taigi, jeigu kils noras susipažinti su šiuo atlikėju pradėkit nuo nepakartojamo Azimuth, kuris daugeliui tapo Detroit techno metraščiu, nors 1994-ais tai skambėjo kaip IDM. Gegužę Kenny Larkin sugrįžo su naujausiu albumu The Narcissist, nors jis niekur nebuvo dingęs leido mažo tiražo 12" tiek po Kenny Larkin tiek ir Dark Comedy bei kitais pseudonimais.

The Narcissist tikrai nustebina, prisipažinsiu, kažkaip tikėjausi neskoningo, vulgaraus ir pernelyg aiškaus techno. Smagu, kad mano svaja šįkart buvo apgaulinga. Albumas skamba labai įdomiai, o kai kur too abstract netgi. Jis, kaip ir ankstesni Kenny Larkin darbai neturi bendros temos bei stiliaus. Išties, būtų labai sunku apibūdinti visą tai, ką teks išgirsti. Vieną minutę tai eksperimentinė elektronika - Fake French, kuri priverčia nustebti, nes tai pati pirmoji albumo kompozicija, speju, daugelis būsit jei nepasiruošę. Tačiau po jos be jokio atokvėpio įsiveržia My Reflection, kuris primena improvizacijų show metu sukurtą minimalizmą. Be jokios struktūros, ganėtinai jazziškas bytų išdėstymas - tačiau vis vien kviečia šokiams. Toliau - Mono E Mono, kuris praveria akis dar plačiau, šiek tiek sulėtinamas BPM'as ir prasideda breaks vakarėlis, tai pratesia ir One Moment Please, kuris galu gale atvirom kortom parodo, kad šiuo metu Kenny Larkin ypač mėgsta jazzy garsus. Nors ir lėkštas, tačiau įdomus pianino bei breaks derinys. Viską sujaukia Fake French detroitiškas miksas - tą akimirką norisi šį albumą mesti šalin. Labai pigu. Toliau lengvas lengvas jazzy techno - Fortune Teller, kurį pakeičia dar abstraktesnis ir piktesnis A Part Of Me. Čia gali išgirsti ir rūgštoką oldschool'ą. Kompozicijoje Jazz To The Future Kenny nepavyko sukurt žadėto futuristinio jazzo, bet jam išeina puikus ritmingas, karštiems šokiams tinkantis, kūrinys - labai miela. Įkvėpk oro, ir atsigaivink su diskotekų "superhitu" Breathe. Karšta. Albumą užbaigia vėlgi labiau į elektroniką krypstantys nepaprasti Nightfall bei In The Meantime...

Kaip ten bebūtų, visgi, albumas niekuo gyvu neprimena 1994-ųjų, kalbu ne apie stilių, (bandymas jį atkurti būtų juokingas), kalbu grynai apie koncepcija. Tuomet Kenny krypo gylyn, čia Kenny krypsta aukštyn. Nors albumą komerciniu pavadinti būtų nesąžininga, tačiau albumą vadinti nekomerciniu taip pat. Tikrai aukštus balus skirčiau už šio stiliaus atlikimą, tačiau už pačio stiliaus pasirinkimą duočiau mažiau... Šį albumą rekomenduoju lengvo techno bei minimal formų mėgėjams.