Christian Fennesz (aka Fennesz) - tai 41 metų austras, abstrakčios muzikos atlikėjas, kurį labiausiai išgarsino albumas Endless Summer (Mego, 2001). Touch leiblas visai nesenai išleido naują Fennesz darbą Venice ir jis iš karto susilaukė vien tik pagyrų. Tai labai nustebino, nes ankstesnis albumas buvo gana nežemiškas. Iš tiesų, buvo keista skaityti tokius gražius atsiliepimus, ne todėl, kad darbas prastas, o todėl, kad jis nėra skirtas labai plačiam klausytojų ratui. Pirmiausia, buvo akcentuojami prie leidinio prisidėję atlikėjai: tai vokalo partiją atlikęs garsusis David Sylvian bei gitaros linijes sukūręs - Burkhard Strangl, kurį galima sutikti B. Fleischmann albume Welcome Tourist.

Prisipažinsiu tai ką išgirdau, privertė paploti visiems, kas šlovino ir kėlė šį albumą į topus, dalino pliusus, bei kalbėjo apie tai, koks, visgi, puikus buvo Christian Fennesz bendradarbiavimas su mano jau minėtais atlikėjais. Prisiminus anktesnįjį Endless Summer bei Venice aiškiai girdi, kas patiko. Ar tai gerai, ar tai blogai. Girdi, netgi kas liko iš tos Fennesz anksčiau sukurtos formos. O liko ne tiek jau daug. Pirmam plane puikiai transformuotos Burkhard Strangl akustinės gitaros, kurios ir (su)kuria visą albumo nuotaiką. Tai savotiškai nauja, nes nėra tokio lakoniško ir tiesmuko instrumentalo, viskas paslėpta po daugybę sluoksnių. Taip gimsta koncentruotas eklektiško ambient skambesys. Tai eksperimentinis albumas, kai kur jį netgi vadino avangardiniu. Venice net nežinau kodėl primena neišbaigtą Vladislav Delay albumą Demo(n)Tracks. Tik čia tai jau nebe demo, ir jokiu būdu ne prototipas, o iki smulkmenų išbaigtas darbas. Nors albumas pakankamai monotoniškas ir kai kur kiek per statiškas, visgi, tai nespėja nusibosti. Kelios kompozicijos (The Other Face, Transit, Laguna) labai išsiskiria ir dar margiau nudažo šį nepaprastai įdomų albumą. Transit skambantis David Sylvian vokalas kiek nustebina, nes iš ties bendras turinys neleido tikėtis, tokio posūkio, tačiau svarbiausia, kad būtent toje kompozicijoje ir atsiskleidžia kaip puikiai Fennesz išnaudoja laptop technologijas ir moka improvizuoti. Pragertas rock vokalas derinamas su paskutinėmis technologijomis apraizgyta muzika, skamba labai įdomiai, tačiau kartu pritrūksta ir vientisumo su likusiu turiniu.

Visgi turi šis albumas ir kitą pusę, kažkaip jaučiu, kad net ir tiems, kurie Venice kėlė aukštyn, šis albumas tebuvo kelių dienų subtili pramoga. Žinoma, priklausomai nuo klausytojo, tačiau aš pats abejoju, ar dar imsiuosi tokio ilgo šio albumo perklausos seanso. Per sunku... Tačiau ne nuo muzikos, o nuo jos pagalba sukurtos nuotaikos. Ji žiauri.