Sudėlioti minčių lego iš atskirų pilkų, murzinų stiklinių šukių.
Sutepti savo mintis dujomis aplieta žeme.
Laikyti purvą viduje, kol jis pavirs i akmenį, kartu pasivogdamas visą tavo kūną.
Homologiniai žvilgsniai metafiziniame ritme. Ir viens, Ir du.. Ir trys.. Step/Move.

Muzikinė biologija, nepaliekanti nei vieno gyvo organizmo už music-ekosistemos ribų.
Kažin kokia utopinė gaida, priverčianti naivias akis prisipildyti ašaromis, ironiškas šypsenas suvokti, Kad kosmosas nėra pagamintas iš sūrio!

O juk taip aplinkui tuščia. Nuo sintetikos suakmenėja vidinė, trečioji, pati tobuliausia akis. Kai ji nebemato – nebemato ir stebuklingas pasaulis. Jo sienos/langai aprasoja oranžiniais garais ir taipogi pavirsta akmeniu... (Kol galu gale, viskas suakmenėja).

Iš tiesų, instrumentika sklaido visiškai negatyviame konotacijos lauke, priverčia tik dar labiau pajausti šaltą vandenį, į kurį tu įšokai, norėdamas pabėgti nuo savo sapnų.

Neleisk tulpėm nuvysti, neleisk tuštumai pradingti (kai ji iš tiesų yra tokia pilna...), mylėk tą akimirką, kurios niekad nepastebi (miegodamas), nekęsk skaidraus dangaus, pritvinkusio purvino kvapo bei nuodų (baltoje spalvoje – debesų chromosomose).

Tiesiog pavirsk į vėjo malūną, cementinį bloką ar į bet ką kitą, tik išsiversk iš to žmogiškojo silueto ir klausyk sepia hours, bent tada tavo sukimasis ratu atrodys prasmingas ir kupinas skaidraus, o ne dumblino vandens.