Tris beveik identiškus albumus išleidęs Suomis Esa Ruoho geriau pažįstamas Lackluster vardu, 2004 metų birželį į rinką paleidžia remiksų albumą su pačiu vulgariausiu, koks tik begali būti, pavadinimu: Remixselection One. Kaip jau daugelį kartų minėjau, remiksų, kompiliacijų leidiniai ne visada, bet daugeliu atveju atspindi atlikėjų kūrybinę krizę. Prisiminkime Red Snapper, Two Lone Swordsmen, Underworld, Aphex Twin, Orbital, Plaid..., tačiau yra ir kitų pavyzdžių tarkim remiksų genijai Funkstörung, jie sukurti jiems. F. dažniau remiksuoja, nei kuria sau. Tad, kuris yra Lackluster? Kam leisti leidinį, su kompozicijomis, kurios praktiškai visos jau buvo išleistos? Ir daug kitų retorinių klausimų. Dar prisiminkime, kad iki pat 2003-ųjų metų Esa albumuose leisdavo praktiškai 2000-2002-ais sukurtą medžiagą. (Gal ji pagaliau pasibaigė). Paskutinio albumo Showcase apžvalgoje aš rašiau: " jeigu ir ketvirtasis albumas bus toks pats: padėsiu gėlių ant tariamo Esa Ruoho kapo. Taip, daugiau jokių nuolaidžiavimų." Todėl kitoniškos muzikos albumas, žinoma, gelbėja Lackluster fanus nuo nuobodulio, bet ar jis bent kiek nudžiugina – čia kitas klausimas. Kaip pastebėjo mano kolega, skirtingai nuo ankstesnių jo albumų, kuomet albumą sudarydavo kelį stebuklai ir krūva nesusipratimų, šis kitoks. Kitoks, tuom, kad čia visos kompozicijos maždaug vienodame lygyje. Tačiau ir šiame albume, kiekvienas suras sau labiausiai patinkančias kompozicijas, jų bus ne daugiau kaip trys. Aš taip pat suradau kelias. Kitos man nuskambėjo gana blankiai ir neįdomiai, tačiau, kad taip užtikrintai kalbėti, reiktų išgirsti visas orginalias tų kompozicijų versijas. Remiksuose skamba tipiškas Lackluster, nustebina tik Sleepy Town Manufacture – Latatoo remiksas, su pop drum&bass užuomazgomis bei Proem interpretacija. Visą kitą iš esmės būsime girdėję, per visus tuos keturis Esa albumus. Tik tai yra remiksai.

Eedl – Too Few Arguments (No Arguments At All Lacklustermx) - 2002. Tai viena geriausių kompozicijų albume, kuri labai sėkmingai atskleidžia 2001-ųjų idm grožį. Viskas lakoniška, suprantama ir svarbiausia labai labai melodinga.

Lord Fader – Chase Hq (Lackluster Caseqq250903) - 2003. Oldskūliškas, electro, neskambus, gana grūbus ir perdaug monotoniškas. Nepatiko.

Global Goon (Lckstr Shoddymx070603) - 2003. Labai blogai.

Korpi Ensemble – Rely (Unreliable Llmx030103) - 2003. Gražus, saldus, neoromantiškas popsas. Su eurovizijos vokalu. Iškrentantis iš konteksto.

Proem – Standard Naming Convention (Lackluster 80bpmmx03060) - 2002. Viena iš tų retų kompozicijų, kuri nustebina, tikrai netipiškas Proem skambesys. Tačiau iš pradžioje skambėjusio idm/glitch mišinio pabaigoj viskas sugrįžta į aiškias Lackluster oldschool elektronika formas. Visai nieko.

Max Waters – Dot Your Eyes (Cross Your DoubleLs060104) - 2004. Kažkuo ypatingas ir pradžiuginantis, tačiau neliekantis ilgam viduje. Jaučiasi, kad jam dar kažko trūksta, pakankamai tuščia erdvė neleidžia mėgautis juo visa širdimi.

Mantra – Kid Dreams With The Fishes (Keep StiLL Its Your Achille Heel) - 2002. Sodrus ir kokybiškas idm darbas. Ilgas galva (ap)sukantis grožis. Šiek tiek grubus, piktokas, tačiau techniškas ir išieškotas.

Manta – Sitting Pretty (Lackluster240203mx) - 2003. Tokie gražūs sensiški varpeliais virtę lietaus lašai, The Postal Service nuotaikingas ritmas, žaisminga ir pavasariška nuotaika. Stulbinančiai gaivu ir miela. Puiku.

Multiplex - Rockrobot (Lacklustermx4) - 2001. Nepavyko Lackluster atsiplėšti nuo Multiplex koncepto, todėl gavosi purvinas, nuobodus, old elektronikos pavyzdys, kuris neturi nei pradžios, nei dėstymo, nei pabaigos. Negražu.

Envitre – Nighthiker (Lackluster Limp150603) - 2003. Kaip ir pirmoji šio albumo kompozicija, šis darbas fantastiškai atskleidžią 2000-ųjų pradžios idm muzikos grožį, tokių kompozicijų girdėjome jau milijoną, tačiau vis vien labai gražu.

Multiplex – Rockrobot (Lacklustermx2) – 2001. Nesuprantu, kam reikėjo dar vienos šio gabalo versijos. Dar blogiau nei pirmoji.

Sleepy Town Manufacture - Latatoo (Laa Laa Lacklustermx) – 2002. Kompozicija su nepakartojama pradžia, nedaug besiskiriančia nuo orginalo, ir su klaikia pabaiga, kuri įrodo, kad visgi Lackluster neturi to talento surasti paprastume maža stebuklingą įdėją. Lėkštas drum&bass semplas užmautas ant STM kompozicijos rėmų, tikrai nėra kažkoks laimėjimas. Nors ir labai nuotaikinga ir smagu, tačiau...

Būsiu labai nustebintas, jeigu šis albumas bus sutiktas labai šiltai... Mano galva, jis skirtas tiesiog ištikimiems, Lackluster megėjams, kurie visus savo mėgstamiausio atlikėjo remiksus suras viename leidinyje.

Su nekantrumu laukiame naujo jo tikro albumo.