Albumas šviesus, optimistiškas, kiek nežemiškas, o gal tiksliau rodantis pasaulį visai kitu kampu, ir, kas žino, gal jums jis pasirodys daug malonesnis. Įsiklausius ir labiau pasidomėjus, padariau savotišką atradimą: dauguma dainų užbaigiamos epilogu, kuris, kaip man atrodė pradžioje, yra tiesiog kita daina. Visgi, šios dažniausiai trumpos dainos pabaigos visai atitrūkusios nuo jų pirmtakės, bet tarp tų epilogų radau tam tikrų koreliacijų ir cikliškų atkartojimų. Tokioje dainoje vaizduojamas vienas pasaulio kraštelis, tačiau iš dviejų pozicijų: jis tyras, jaukus ir mielas, gal net pasakiškas bei kosminis, o kita vertus jis susijaukia, tampa nereikšmingu ir tyliu, su ausis rėžiančiu ūžesiu, senos plokštelės traškesiu ar metro aidais. Kartais sudaro įspudį lyg butum šaltam ir spengiančiam plieniniam koriduriuj (The Larp), tai klausytoją įbaugina ir suneramina. Taip autoriai lyg nuleidžia ant tvirtos žemės, neleidžia per daug užsisvajoti , o tuo pačiu ir nuramina. Theme - veržlus ir įkvepiantis. Tikra įžanga, kuri priverčia susidomėti. Reprezentuoja optizmo ir dimanikos temas. Kūrinio atomazga, kurios lauki - tai epilogas, kuris atvėsina, pasijunti lyg važiuojantis traukinys tuoj turėtų nugrimzti į bedugnę. Visgi stipru. It's Very Sunny - nuostabus ir kupinas kosminių jėgų, nukeliantis į sapnų pasaulį. Svarbiausias motyvas - vaikystė, o juk ji nuveda į svajones ir tyrą bei be galo įdomų ir kupiną siurprizų pasaulį. Tiesiog negali nesišypsoti. Tikra atgaiva po sąmišio ir pilkos bei drumzlinos dienos. Late For School - erdvės ir jos platybių perkėlimas į muziką, taip aš galečiau jį apibūdinti. Giedras ir gaivus, bet ne per saldus. Primena žydrą dangaus skliautą, su keliais lengvais debesėliais ir aitvaru, kuris suteikia pikantiškumo, sąmišio. Local Forechast - nuotaika išlieka ta pati, tai lyg rasos lašeliai ankstyvą rytą ant aukštos žoles, kuriuose atsispindi žvagždės. Epiloge girdimi metro aidai, savotiška priešprieša: tyras ir purvinas, dangiškas ir labai žemiškas - Metrobotl. Melodinga, tačiau kiek prislopinta. Tai, kas anksčiau kėlė optimizmą, virto nykuma, nuovargiu. Epilogą galėčiau pavadinti vakuumumu - tai lyg pasaulis užsidengus ausis: iškreiptas ir miglotas, ramus, bet kartu ūžiantis. Dielectric Saints - iškrova, nuvargina totaliai, savotiška regresija, pilkuma lyginant su prieš tai skambėjusiais kūriniais. Likę kūriniai visgi vėl pagyvėja, išlieka aktyvumas. Albumas labai išbaigtas, paskutinis kūrinukas nurimsta, background'e burzgenti radija nutyla ir palengva pereina į senos pasibaigusios plokštelės švelnų traškesį.Belieka užmigti su šypsena veide...

Casino Versus Japan - Whole Numbers Play The Basics.