Einóma - tai Bjarni Thor Gunnarsson ir Steindór Kristinsson. Dar vienas įstabus Reikjaviko (Islandijos) projektas. Jų debiutinis albumas Undir Feilnotum (Vertical Form, 2002) skambėjo gerai, tačiau, ką girdime naujausiame albume Milli Tónverka, yra nervinių ląstelių sprogimas.

Prisipažinsiu, aš, kaip ir daugelis kitų, nesitikėjau išgirsti tokios piktos Einóm'os. Tačiau šis darbas koncepcijos prasme yra žymiai kokybiškesnis nei pirmasis albumas. Undir Feilnotum buvo per daug aiškus ir nuspėjamas. Šis atvirksčiai - labai paslaptingas ir painus. Abstrakcija dėliojama iš vėsių Islandijos ledo gabaliukų, nepaliekant jokių tuščių erdvių.

Milli Tónverka tęsia geriausias sunkesnio IDM tradicijas. Šiame albume galima surasti kai ką iš Autechre (LP5), kai ką iš Richard Devine (Lipswitch/Asect:Dsect), tačiau daug čia ir savitumo. Bjarni Thor Gunnarsson ir Steindór Kristinsson apjungia šiurkštumą/niūrumą ir ramybę į vieną garsą. Garsiausiai nuskamba Lidur Og Laedist - negirdėta sintetinių ašarų rauda.

Rekomenduoju šį tikrai labai įdomų darbą, mėgstantiems sunkesnius ritmus.