Skardas – pilkasis Lietuvos elektronikos kardinolas. Tylus, bet girdimas, pasislėpęs, tačiau matomas. Jam nepavyko likti nepastebėtam, nes Skardo muzika yra per garsi, kad būtų galima praeiti pro ją neatsisukus. Viso to pasekmė - žalias kartoninis Neocron, kurį išleido Dangus.

Man visad patiko Skardo neapibrėžiamumas, ir tai, kad juo nesikandžioja, t.y. nenaudoja nuslėpti savo nekompetentingumo. Nuo pirmos iki pat paskutinės akimirkos jo muzika sklendi profesionalume. Nenuostabu, kad tai - pirmasis Lietuvos tikros elektronikos albumas, kurio jau nebegalima įtraukti į perfomansų ir muzikinės mistikos tarpą. Čia - muzika, čia - emocijos, čia - mintys. Skardas atvirauja, ir tai džiugina. Ramus žmogus praveria tamsius širdies vingius. Draskosi, bet kartu ir liūdi. Niekas nežino tų emocijų, kuriomis sukuriami albumai. Šis darbas - ne išimtis. Visgi reikia pripažinti į saulės spindulius autorius žiūri kiek kitomis akimis. Šviesa išjungta – tamsu.

Stilius. Tai - abstrakti elektronika, primaišyta visko, ką per ilgą kūrybinį gyvenimą praėjo Skardas. Ambientiniai rifai, paslėpti tarp noizinio džeržgimo, niūrių elektroninių bytų linija užkoduojama industrine gama. Ilga, 60 minučių trunkanti, elektroninė simfonija. Kartais net atrodo, kad albumas įrašytas gyvai improvizuojant. Be abejonės, tai suteikia žavesio.

Xxxxxx (kūrinių pavadinimai) - tai muzikinės chromosomos, iš kurių ir gimsta tie efektingi, prasibraunantys į mūsų vidų, garsų kampai. Pabandyk apibūdinti mintis, kurios groja. Nepavyks. Nes kiekviena nauja xxx atkarpa groja visai skirtingai. Tai - ilgo kūrybinio kelio retrospektyva. Natūralu, kad besikeičiantys metų laikai sujaukė visa, kas tądien buvo įdomu ir skambėjo ausyse. Taip gimsta darbas, kuris neturi banalaus apibrėžimo, tik mažėjantį arba didėjantį x skaičių. Tačiau to užtenka.

Būtina įsigyti!