Ping Pong – tai gana keistas, tačiau tuo pačiu ir savotiškai mielas diskas iš Carpark leibliuko. Jis kažkuo panašus į Gescom – Minidisc, nes ir čia kūrinių kiekis panašus savo gausumu– beveik 40, tačiau visgi pati nuotaika tikrai skiriasi. Jei Gescom albume dar galima įžvelgti šį tą “normalaus“, tai šiame – visiškas absurdas. Sakyčiau, beprasmis kratinys, tačiau esant tinkamai, t.y. gerai, nuotaikai – dar labiau ją pagerina. Ką čia išgirsi? – daug trumpų (nuo kelių sekundžių iki 2+ min), jei taip galima pavadint, kompozicijų, iš panašių į mobilaus telefono ar senovinių video žaidimų skleidžiamų garsų, kažkieno balsų, žinoma, praleistų pro storus efektų filtrus, švilpavimų ir t.t.

Na, ir kaip diskui su tokiu pavadinimu kaipgi apsieisi be stalo teniso kamuoliuko bumbsėjimo?

Visa tai sukarpyta, išmėtyta + kartais uždėti įprastesni idm, minimal ar glitch garseliai. Tikrai mieli tie iš triukšmukų ar šiaip netikėčiausių garsų sukurti ritmai sukuria labai žaismingą, mikroskopišką, bet ne minimalistišką atmosferą. Patys garsai visai įdomūs, tačiau man trūksta aiškesnės minties ar jausmo. Galbūt tokią muziką reikėtų apibūdint tiesiog kaip eksperimentinę elektroniką, kuri gali būti kuriama tiesiog žaidžiant efektais ir nenorint nieko perteikt. Galima tai vertint kaip kažką labai neįprasto, todėl ir originalaus bei galinčio suteikt tau kažką, ko neturi kita muzika (tai daro pats leiblas savo saite, tačiau vertinant objektyviai – nelabai ir gaunasi).

Nors.. kas vienam šlamštas, kitam gali būti auksas, bet tikrai nesiūlyčiau tam, kas mano, jog muzikos kūrinys būtinai turi būti kažkas užbaigto, su giliausiom prasmėm, jų čia reikės ieškoti be galo ilgai, ir veltui...

Nes The Ping Pong tėra subtilus pokštas...