Jau net iš trijų lupų girdėtas albumo įvertinimas "nuobodus" labai taikliai apibūdina ką tik pasirodžiusį Monolake darbą. Momentum neturi Veido. Kažkokia nyki kaukė, kuri ir uždengia visas emocijas ir jausmus. Blanki Robert Henke renkarnacija. O blogiausiai yra tai, kad visas albumas sukurtas ant to pačio muzikinio šablono, kuris su kiekvienu darbu vis griežtėja. Tie patys garsai ir idėjos buvo Gravity (2001) tik lengvesnioje formoj. O Cinemascope (2002) antroji dalis yra praktiškai identiška Momentum koncepcijai.

Šis faktas žodžius "beveidis", "blankus" kelia kubu... Dar vienas dalykas, keliantis nerimą, albume tūno kompozicija, kuri 12" formate buvo išleista dar prieš Gravity albumą - 2000-ais. Stratosphere. Šį gabalą jis sugrojo abu kartus viešėdamas Lietuvoje ir po 3 su puse metų jis tebegroja, o aplink vėl tie patys sintetinio ledo garsai, žinoma, tik viskas apversta aukšyn galvą, bet ar tai ką nors pakeičia. Šablonas, ant kurio per ilgai užsilaikė žymusis vokietis. Dabar tai tapo jau trūkumu. Albumas nėra sudėtingas, tik šiek tiek komplikuotai isteriškas. Visas tas nerimas, skausmas, skamba tarsi kokia Pragaro interpretacija. Nuotaikos pokytis prideda pliusų, tačiau ar to užteks, kad visi Monolake fanai, nešiotų jį rankose kaip prieš 3-4 metus - abejoju.

Tačiau, man asmeniškai, šis darbas - tikrai geresnis už visai nesėkmingą ir dar labiau tuščią Cinemascope, bet nėra ką lyginti su puikiu Gravity.

Monolake - Linear. Atomium. Reminiscence.
Monolake - Gravity.