Vienas track’as 62-jų minučių trukmės. Iš pirmo žvilgsnio Vladislav’o Delay’aus muzika panaši į ilgą kelią, grįstą keistos formos kaukolytėmis. Jokių bum-čik-bum-čik čia, žinoma, net nereikia tikėtis. Nors bendrai, geriau įsiklausius pastebi, kad ir garsai, ir, atrodo, visiškai atsitiktinės ritmo nuograužos, pradeda kartotis, tonas išduoda vieną ir tą patį sintetiškai besiskundžiantį garsą… Ir visi likę garsai pastoviai sugrįžta, palikę savo šešėlius ir refleksus,- bet jie nepajėgūs užpildyti bendros tuštumos. Nežiūrint į gan supjaustytą atmosferą, “grūvas” tęsiasi. Viskas pradeda asocijuotis su einančia aukštyn spirale, kuri sukonstruota iš pačių mažiausių šimtakojo traukiamo vežimo girgždesių.

Bet sveiku protu turiu pripažinti, kad tas sintezatorinis gana greitai pradeda erzinti. Tikriausiai šį albumą galima bandyti klausyti, įsivaizduojant, kad jūsų kaimynas-maniakas už sienos suka banalų ambientą nesibaigiančio repeat’o režimu.