Kol lipdomas naujas F. darbas, plačiau panagrinėkime mano tekste apie juos neigiamais dažais nuspalvintą albumą Vice Versa. Iš tiesų pirmas vinis smeigiamas į jų širdį būtų už tai, kad niekada nelaikiau albumais remiksų darbo. Tai man kažkodėl visuomet skambindavo pirmaisiais muzikinės krizės varpais. O iš to, kad po Appetite For Desctruction, išleisto net prieš 3 metus !K7 leible, nepasirodė dar nei vienas tikras Funkstorung albumas, galima teigti, kad mano spėjimas visai taiklus. Nors antra vertus, juk gali būti, kad tokiu būdu bandoma susikurti daugiau laisvės sau ir nustumti įsipareigojimus klausytojams arba leidėjams. Šiuo atveju pagrindinis argumentas būtų albumo turinys. Juk sutiksite, kad jis kitoks, nei teko girdėti anksčiau grojančius Michael Fakesch ir Chris de Luca. Muzikos prasme jis labai platus ir neišsemiamas. Tačiau nepamiršti Funkstorung bytų šablonai ir taip jų pamėgti hip hop vokaliniai ansambliai. Vienas gabalas niekuomet neleidžia jų sumaišyti, tuo tarpu kitas visai sumaišo kortas. Tad kakofonija garantuota. Natūralu, juk čia kompiliacija.

Iš tiesų albumas pasidalina tolygiai į tris grupes: fantastiškos kompozicijos, eilinės ir neklausomos (tokių, kaip bebūtų apmaudu, čia irgi yra). Prie kiekvienos grupės galima lengva ranka sudėti po 3-4 kompozicijas. Paprasta Matematika. Čia kalba eina tik apie garsą. Kalbant apie kokybę ir techniką, be abejonės, F. nusipelno auksčiausių balų. Bet aš iš prigimties buvau estetas. Tad...

Kaip ten bebūtų, albumas tikrai vertas mūsų perklausos vien dėl plataus žvilgsnio ir neblogų novatoriškų įdėjų, tiesa, jų nėra labai daug. Funkstorung tikrai nestovi vietoj.