Jaukumas/Agresija.
Džiaugsmas/Pyktis.
Laimė/Skausmas.
?/?.

Kintantis/veržlus kaip elektro kardiograma. Sulipdytas tarsi iš mažų puzzle kartono gabaliukų, kurie sukuria žiauriai nepastovią nuotaiką. Tai ir yra didžiausias albumo trūkumas: nepastovumas ir kvailai sudėlioti gabalai. Ramybę keičia trankus Aphex Twin lygmens grūzas, grūzą keičia liūdesys ir jaukumas; ir taip per visą albumą. Nespėji įsijausti, nespėji nieko, tiesiog lėtas trūkčiojimas vietoj. Start/Stop - sugedusi sankaba arba antrą kartą sėdintis prie vairo vairuotojas... tiesiog klaiku. Albumą vertinu ir klausau dėl trijų ramių soundų: Mainframe, Currents, Isodensity, kurie atskleidžią tikrąjį Phonem potencialą. Jie pilni, įvairūs ir idomūs, koz prigrūsti ateities garsų, kurie lipte limpa prie širdies ir glosto lietuje sudrėkusius plaukus. Miela, žaisminga, nuoširdžiai gilu. Kita Hydro Electric pusė - Šizofreniškas Smegenų Plaktukas, kuris kala vinis tiesiai į smilkinį. Migrena - geriausias jų draugas. Trankiuose jo gabaluose skamba eilinis IDM, be jokių indvidualių sprendimų: Richard Devine fonai, Richard D. James (Aka Aphex Twin) psichodelika. Visa ta iš tiesų kažkur jau girdėta...