Fenomenalus posūkis.

Tačiau reikia pripažinti, kad jo labai reikėjo, nes Stephan Betke (aka Pole) jau per ilgai buvo užsižaidęs su tais pačiais semplais. Skaičiuojame garsiai: 1 (1998 Kiff), 2 (1998 Kiff), 3 (2000 Kiff), R (2000 Scape) ir visi albumai beveik vienodi.

Kitas klausimas, ar reikėjo taip stipriai?

Nesuprantu, kam žmonės tiek metų vargsta. Suprask, visa tavo komanda bando tave pramušt ir tuomet, kai tu tampi vienas geriausių (Vokietijos) minimal/glitch atstovų, tu pradedi groti drumą an basą. Čia panaši gyvenimo istorija. Tik su šiek tiek daugiau ašarų. Ne, Bristolio bass’o jis nepradėjo groti. Bet pagal jo kitimo tempus, tas mūsų laukia jau sekančiame albume. Čia, su nekantrumu turiu pranešti, jūsų laukia: hip-hop’as, saksofonai plius maža maža dozė sintetikos.

Kažkuo primena Terminatoriaus 3-ią dalį.

Emsy (MC) Fat Jon, na toks tamsus berniukas, kuris okomponuoja 50% naujų Pole kompozicijų, suraito absoliučiai tradicinę harlemo mocarto simfoniją. Kas sugebėsit perklausyti pirmąją kompoziciją Slow Motion, kuri apart naujo kontrakto, naujos rūbų kolekcijos ir plakatų virš nepilnamečių lovų nieko kito nepasiūlo, toliau išgirsit kelias visai saldžias bei orginalias kompozicijas su saksofonistu Thomas Haas, kurias vėl ir vėl sugadina/paskandina statiški hip-hop’o ritmai su mano išmyluotu Fat Jon. Beje, kas jis per vienas? Reikia suprast, kad ant Dr. Dre neužteko Mute Records pinigų.

Čia kol kas Stephan Betke dar neskrečuoja. Supraskit, laukite tęsinio, po reklamos dar sugrįšiu.

Tie, kas mylėjote senąjį Pole, nusivilsit iki ašarų.
Kas jo nemylėjo - nusivilsit, bet užteks tik vienos tabletės antidepresantų.