...čia tai ko mes laukėme pusę metų?...

Šių metų žiemą Neo Ouija pradėjo įvairiausiais mažybiniais epitetais kelti Deru vardą į dangų, nuo jų neatsiliko ir kiti. Tik visai nesenei pasirodė visų tų kalbų didysis argumentas - Pushing Air. Ir... Žinoma, imti diriguoti orkestrui su kritiniais žodžiais apie garsą būtų neteisinga, nes Deru albumas iš ties neblogas. Mane stebina šio atlikėjo dėmesys į debiutą. Na juk suprantate, kad praktiškai visi iki vieno stengiasi debiutu nušauti tris zuikius su vienu šoviniu, bet tik ne jis... Šis pakvaišęs tipas sugroja 6 gabalus ir primeto tarpuose radijo įrašu vinilo čirškėsio - vienu žodžiu atvira šypsena jis mus dulkina. Na tiesiog kompozitoriui pritrūko minčių, bet tuščios vietos dar buvo likę. Pushing Air - kokybiškas albumas, tačiau jam velniškai trūksta laiko. Pradžia - Pabaiga labai arti. Dabar apie muziką. Deru žingsniuoja tikrai ne vienu keliu ir iš šono atrodo tarsi tai būtų Neo Ouija trečioji Cottage Industries dalis (v/a). Spalvinga ir savotiškai griežta, tačiau nepersistengta su eksperimentais ir išlaikyta kažkas savito. Tačiau albumas tikrai nėra ilgalaikis, greitai patenka, tačiau taip pat greitai ir išeina. Persistengta su laurais ir olimpiniais aukso medaliais.