Užsirakinkit duris. Stipriai prisispauskit prie pagalvės, o dar geriau prie plakančios širdelės. Pasineriam į sūkurį, kupiną mistikos ir niūrumo. Aplink tvyroja nesaugumas, baimė, nerimas. Skambesys prisotintas šniokštimo, vėjo ūžesio, stūgesio. Klausant negali nepasinerti į mistinę atmosferą. Fantazija paleidžia savo vadeles, ir lyg iš niekur, išnyra klaikaus mistinio filmo kadrai: apsiniaukęs dangaus skliautas, gūdaus miško prieiga, šaltam vėjy besidarkantys laukai ir... ramybės neduodantis nejaukumas. GAS kuria labai tikroviškus ir žemiškus vaizdus, garsu padaro daug daugiau nei kitas sugeba išspausti iš trumpo video reportažo. Nuotaika, ritmas, net kūrinių trukmė - viskas pastoviai sudėliota į konservatyvius stalčiukus. Nyku? Ne. Juk tai ir sukuria visus emocinius išgyvenimus. Viskas svarbu: duslūs būgnai, užesys, gausmas. Tai tikrai kokybiško minimalizmo dozė. Lyginant su panašią muzika kuriančiu K. Soublis aka Fluxion, pastarojo muzika labiau kosminė, joje visad vyrauja progresas, dinamika, tuo tarpu Gas svarbiau ne judėjimas, o vieta ir pojūtis joje. Fluxion kūryboj iš techninės pusės įžvelgiami ir glitcho motyvai, tuo tarpu Gas ištikima grynam minimalizmui, kai kada nuklysdama į tamsias ambiento glūdumas, mums padovanoja tikrai malonių akimirkų.

P.S. visų Gas albumų review skambėtų panašiai, nes tiek Gas (1996 m.), tiek Pop (2000) skamba praktiškai identiškai.